Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Ūkininkas geriau guls po tanku, bet „Žaliojo kryžiaus“ nestatys

Autorius: Daiva BARTKIENĖ
Asociatyvi nuotr.
Asociatyvi nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Kaltinėnuose gyvenantis ūkininkas Virginijus Gėryba savo laukuose žalio kryžiaus nestato. Prieš  kaimo naikinimą jis protestuoja atsisakydamas pieno gamybos. Trisdešimt metų ūkį kūręs ir įvairiausiomis  paramomis  jį stiprinęs žemaitis įsitikinęs, kad taikioms akcijoms laiko gaišti neverta – reikia mokytis vienybės iš prancūzų ir olandų, traktoriais blokuojančių automagistrales. Kai kaimas taps jėga, valstybė privalės skaitytis su duoną auginančiais ūkininkais.   

Atsisakė pieno gamybos

Šį rudenį V. Gėryba paskelbė išparduodąs likusią 13 melžiamų karvių bandą, daug kitų raguočių, žemės ūkio padargus. Paklaustas, ar naikina viską, ką per gyvenimą sukūrė, žmogus sunkiai atsidūsta. „Kaip valstybė su mumis elgiasi, taip mes ir atsiliepiame. Lengviau gyvensime“,- sakė ūkininkas.

Dar pavasarį Gėrybų laukuose ganėsi 42 melžiamos karvės. „Žemaitijos pienui“ kaltinėniškiai tiekė pačios aukščiausios kokybės  pieną. Iš jo būdavo gaminamas brangiausias sūris „Džiugas“. Bet įmonė ūkininkui už pieną mokėdavo tik 0,22 Eur/kg. Palyginus su kitiems nustatyta kaina – labai daug.

„Tai kaina su priedais. Be jų – tik 13 ct. Vos kas nors pasikeičia – priedo nėra. Kai pasiekėm „Džiugui“ tinkamą kokybę, pridėjo 1 ct. Pasityčiojimas, ne kitaip. Ar dar yra kas nors Lietuvoje, kuris savo prekei  neturi teisės nustatyti kainos? Vieninteliai žemdirbiai savo prakaitu uždirbtą gėrį parduoda ne už tiek, kiek jis kainuoja, o kiek kas nors teikiasi duoti“,- neslepia nuoskaudų Virgilijus.

Bet labiausiai jam pikta, kad perdirbėjai žiūri į ūkininkus kaip į vergus. Kai įgyvendinant europinį projektą pritrūko pinigų, Gėrybos tikėjosi pieno perdirbėjų paramos, bet nuvykę į įmonė, patyrė tik pažeminimą. Prieš įleidžiant į bendrovės teritoriją, abu su žmona Vida praėjo karinei bazei prilygstantį patikrinimą, o paskui išgirdo, jog yra nepatikimi tiekėjai – šiandien pieną parduoda, rytoj gali tiesiog pradingti.

Taip ir sukapsėjo nuoskaudų lašai į, regis, beribės kantrybės taurę.

Apie lengvatas, kurių nėra

Virgilijus žalio kryžiaus nestato. Sako, kad savo žemės nelaidos - ji vienintelė, kuo dar tiki. Sunkiai dirbti įpratusiam ir tuščioms kalboms laiko neturinčiam ūkininkui „tylios akcijos“ atrodo nereikalingas laiko gaišinimas. Jei kovoti, tai rimtai, o dainomis ir kalbomis, pasak ūkininko, nieko šioje valstybėje nepakeisi.

„Aš pritariu visom akcijoms. Pakvies – važiuosiu į kelius, kryžiumi prieš tankus stovėsiu. Nori – tegul vietoj sušaudo.  1994 metais penkias paras  pieno parduoti nenešiau, po 300 litrų kasdien į srutas pyliau. Daug kas šitaip darė, tik mažiukai su  penkiais litrais prie supirkimo punkto braudavosi. Tokia Lietuvos žemdirbių vienybė. Iš prancūzų, Olandijos ūkininkų turėtume pasimokyti – kai jie protestuoja, traktoriais miestus užblokuoja, pieno upes  į parlamentus paleidžia. Dėl to kitaip ir gyvena. O mes nuvažiuojam į Briuselį padainuoti, dėl to esam paskutinėje vietoje“,-  ironizavo liūdnų nuotaikų neslepiantis ūkininkas.

Tiems, kurie kaltina žemdirbius turint per daug lengvatų, Virgilijus siūlo atvažiuoti į kaimą ir bent savaitę padirbti ūkyje.

 „Jei lengvata vadinama būtinybė dirbti per parą 25 valandas be jokių švenčių ir išeiginių, tai mielai galiu ja pasidalinti su bet kuriuo miestiečiu. Kur radau papildomą valandą? Taigi pietų nevalgau“,- lyg ir juokais, tačiau labai rimtai pasakojo kaltinėniškis.

Nuo 17 metų žemę dirbantis ūkininkas įsikūręs gražiai tvarkomame miestelyje, tačiau gatvė, kurioje gyvena, neapšviesta ir neasfaltuota, duobėse gali ne tik automobilio ratus pamesti, bet ir dantų netekti.  Virgilijus ironizuoja, kad čia ir yra tos „lengvatos“ kuriomis taip piktinasi Valstiečių ir žaliųjų sąjungos suformuota Vyriausybė.

Kam Lietuvoje gyventi gera

Kaltinėniškiai džiaugiasi, kad jų karvės neišvažiavo į Lenkiją, nes bandą nupirko netoliese gyvenantis ūkininkas. Kažkada karvė buvo didelis turtas, ne be reikalo ją žmonės  vadino šeimos maitintoja. Ir patys nuo vienos pasoginės juodmargės ūkį kurti pradėjo. Dabar karvė tapo beverte: net už labai pieningą daugiau kaip tūkstančio eurų niekas nemoka.

O vasarą, darant bandos atranką, supirkėjai Gėrybų piendaves po 280  - 320 eurų įvertino. Nors vien mėsa, Virgilijaus skaičiavimais, 1000 eurų verta.

Už karvę mums sumokėjo tiek, kiek sūnus mieste dirbdamas per savaitę uždirba. Penkios dienos statybose, savaitgaliais – kaip vėjas į visas puses gali lėkti. Jei dirba šeštadieniais, tai už penkias valandas 100 eurų sumoka. Dirba sunkiai, bet tikrai ne sunkiau, nei mes, kasdien penktą ryto kildami mėšlo mėžti. Grįžtam vakare devintą – jau nė valgyti nebenorime. Tai kas naudojasi tomis lengvatomis, kurios taip valdžiai užkliūva?“- klausia V. Gėryba.

Kaltinėniškis žino, kam gyvenimas tikrai jokių sunkumų nekelia. Tiems, kurie nuo ryto autobusų stotelėje sėdiniuoja, nors niekur nevažiuoja. Valstybė jiems moka pašalpas. Liepia už jas penkias dienas atidirbti, kasdien „nurašydama“ po 25 eurus. Tiek pat, kiek per dieną gautum be jokio atokvėpio dirbdamas. O jie pasišlaisto gatvėmis ir laisvi.

Pabandyk tokį darbininką į ūkį pasikviesti – paprašys už dieną 50 eurų. „Tiek mes mokėti negalime, nes ir patys neuždirbame. Todėl teko atsisakyti karvių. Gyvensime, niekur nedingsime. Bus lengviau, bet ir kišenės palengvės“,- tikina Virgilijus.

 V. Gėryba dar nesuka kitais keliais.  Neparduoda savo žemės, pasilieka 20 karvių žindenių – tikisi, kad  išgyvens augindamas mėsinius galvijus.

Tokį pasirinkimą galima vadinti įprastu Šilalei, kur daug smulkių ir vidutinių ūkių persiorientavo į mėsinių galvijų auginimą. Jei ne žmonių prisirišimas prie savo žemės, ne atkaklus žemaitiškas užsispyrimas, kaimas jau senų seniausiai būtų negyvas. Visuose Kaltinėnuose gyvulius laikančius ūkininkus galima suskaičiuoti ant pirštų, o karvė netrukus taps muziejine vertybe.

Facebook komentarai

T Hegvita agro