Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

Ūkininko credo: „Nori uždirbti – reikia daugiau dirbti“

Autorius: Daiva BARTKIENĖ
Tadas Galinaitis
Tadas Galinaitis
Printer Friendly, PDF & Email

Pastarosios dienos buvo karštos Šiluvos (Raseinių savivaldybė) apylinkėse ūkininkaujančiam Tadui Galinaičiui, prieš subjūrant orams užsimojusiam pasėti per 60 ha žieminių miežių. „Šiuolaikiško ūkininkavimo paslaptis – sugebėjimas prisitaikyti prie klimato  kaitos diktuojamų sąlygų. Darbus planuojame ne pagal rekomenduojamus terminus, o pagal orų prognozes – rytą vakarą telefono iš rankų nepaleidžiame“,  portalui „Agroeta“ sakė ūkininkas, su dviem broliais ir tėvu bendrai dirbantis 500 ha žemės.

Daugiausiai lemia technologijos

Tadas – šiuolaikiškas ūkininkas. Prieš dešimtmetį baigęs agronomijos studijas Aleksandro Stulginskio universitete, nepagailėjo laiko magistratūroje gilintis į žemės dirbimo ir dirvožemio gerinimo problemas. Tam jis daug dėmesio skiria ir savo ūkyje, nors inovacijos reikalauja daug laiko ir didelių investicijų.

„Žemės ūkyje dabar viskas labai greitai keičiasi, atsiranda naujos technologijos. Net ir palyginti neseniai baigus mokslus, žinias reikia nuolat atnaujinti, todėl važiuoju į seminarus, ieškau informacijos internete“, – neslepia raseiniškis.

Trys broliai Galinaičiai specializuojasi augalininkystėje, jų tėvas Jonas Galinaitis turi pieno ūkį. Grįžus į gimtinę mokslus baigusiam Tadui, ūkininkas pajuto ne tik laisvesnes rankas, bet ir gerokai didesnę ekonominę naudą, todėl pasidalijo darbais ir atskyrė ūkius. Bet ir toliau dirba visi kartu, vienas kitą paremdami, pasitardami ir bendrai nuspręsdami, ką pirkti ir kaip su žeme tvarkytis.

Pasak T. Galinaičio, labai svarbu teisingai pritaikyti žemės dirbimo technologijas. Padubysiais žemė nėra labai derlinga, jos naudingumas įvertintas tik 40-46  balais, yra priemolių, priesmėlių ir visiško smėliuko, todėl tradicinių žemės dirbimo būdų Galinaičiai beveik visiškai nenaudoja – arimą keičia gilesniu ar seklesniu skutimu, kad lengvas dirvas kuo mažiau purentų. Taip stengiamasi išsaugoti labai reikalingą drėgmę. Kad apsaugotų dirvožemį nuo erozijos, ūkininkai stengiasi nelaikyti plikos žemės – sėja tarpines kultūras.

Visa tai, pasak Tado, atsiperka: net blogais metais nesiskundžia derliumi, nes dažniausiai jis pranoksta lūkesčius.

Renkasi ne tik patikrintas veisles

T. Galinaitis  jau pasėjo 82 ha žieminių rapsų, užbaiginėja miežių sėją, ruošia dirvą žieminiams kviečiams.

Ūkininkas tikina, jog rinkdamasis veisles, atsižvelgia į dirvožemio savybes. Ten, kur laukas palankus rapsų pošaknio ligoms plisti, reikia veislių, turinčių atsparumo geną šaknies gumbui. T. Galinaitis šiemet sėjo hibridinę veislę ‚SY Alibaba‘. Laukuose, į kuriuos rapsai grįžo po ilgesnio laiko, išbėrė ‚Rapool‘ ir ‚Populiar‘, o 15 ha apsėjo nauja veisle ‚Ragnar‘.

Tadas sutinka, kad kiekviena nauja veislė – iššūkis, bet negali visą laiką bijoti naujovių. „Pirmą kartą sėdamas pabandau nedideliame plote, kad rizika būtų minimali. Kai pasiteisina – pasėju daugiau“, – tikino raseiniškis.

T. Galinaitis jau kelinti metai sėja žieminius miežius ‚Marisa‘. Šiemet nustebino salyklinių miežių ‚KWS Irina‘ – liepos pradžioje, po lietaus, priaugo daug naujų stiebų, todėl kuliant, lauke matėsi žaliuojančių lapų.

T. Galinaitis renkasi geriausiai Lietuvoje vertinamas žieminių kviečių ‚Skagen‘, ‚Etana‘ veisles. Net pernai, kai buvo labai sausa, jos nenuvylė – derlius buvo toks, kokio ir tikėtasi. Šiemet ūkininkas dar numatė pasėti ir ‚Fenomen‘ žieminių kviečių.

Maždaug pusę ploto T. Galinaitis apsėja sertifikuota sėkla, likusius – savo ūkyje išaugintu C2 ar C3 atsėliu.

„Visada taip darau, kad galėčiau palyginti. Skirtumas labai nedidelis, šiemet jei ir buvo, tai gal tik kelių šimtų kilogramų iš ha. Nežinau, ar verta dvigubai mokėti už sertifikuotą sėklą, todėl man tos daugintojų kalbos kartais kelia juoką. Žinoma, daug tiesos, kad  sertifikuota sėkla gerai, bet viską reikia vertinti savo patirtimi. Šiemet pats įsitikinau, kad trečio atsėlio ‚Etana‘, kurią reiktų vadinti ūkine sėkla, nes išauginta savame ūkyje, išaugino 8,2 t/ha derlių“, – portalui „Agroeta“ sakė ūkininkas.

Nori uždirbti – pasuk galvą

Tadas tvirtina, jog ūkininkavimas nėra darbas. Tai toks gyvenimo būdas, kurį arba mėgsti, arba ne. „Tikriausiai yra koks genas, kurį paveldime iš tėvų. Jei jo neturi, kaime gyvenimas tikrai nebus mielas. Žemę dirbdamas, turi ją mylėti, domėtis naujovėmis, nebijoti rizikuoti – kaip ir kiekviename versle, be to neapsieisi. Bendrauju su ūkininkais, žiūriu, kaip kitiems sekasi, stebiu, ką jie augina ir analizuoju, ką pats galėčiau daryti. Man toks gyvenimas prie širdies, visą laiką sukdamasis aplink savo ūkį, nepavargstu“, – neslepia Tadas.

Nuolatiniai ūkininkų skundai dėl  mažo derliaus, blogų kainų, sunkaus darbo, mažos paramos jam kelia juoką.

„Pasakysiu paprastai: jei dirbi, tai ir uždirbi – nėra taip bloga, kaip atrodo. Kaip ir kiekviename versle, investuojant, reikia skaičiuoti, ar apsimokės, galvoti, kaip sumažinti savikainą.  Gąsdina Prezidento iniciatyvos mažinti žemės ūkiui lengvatas, bet gera žinia, kad valstybė daugiau skirs socialinei apsaugai. Kiek tai atsilieps bendram gyvenimo lygiui, bus matyti. Esu optimistas, bet kaime gyvenant, kitokiu ir negali būti. O  jei nenori sukti galvos, reikėtų eiti dirbti valdišką darbą ir tenkintis tokiu atlyginimu, kokį gauni“, – tikina ūkininkas.

Padubysių žemės ne tokios derlingos, kaip Šakių ar Joniškio, kur ūkininkai iš ha lengvai prikulia po 10 tonų. Bet tokį derlingumą pasiekia ir broliai Galinaičiai. Pasak Tado, visada galima norėti dar daugiau, tačiau gamta daro savo korekcijas ir ūkininkui belieka prisitaikyti prie jos diktuojamų sąlygų.

„Tas buvo ir šį pavasarį: gražiai sukilę kviečiai žadėjo rekordinį derlių, bet visas prognozes pakoregavo sausra. Teko mažinti tręšimo normas, galvoti, kaip efektyviau panaudoti augalų apsaugos priemones. Pavyko – prikūlėm daugiau, nei tikėjomės“, – džiaugėsi T. Galinaitis.

Ūkio pagrindas – brolių tandemas

Trijų brolių valdomas ūkis išaugo iš mažo grūdelio – tėvo J. Galinaičio atsiimtų 14 ha žemės. Dabar visi keturi Galinaičiai dirba surėmę pečius ir ta jų vienybė tapo pagrindu stipriam ūkiui.

Tadas pripažįsta, kad dirbti su broliais ne tik smagu, bet ir naudinga – visada yra su kuo pasitarti, galima pasiskirstyti darbais ir pasidalinti išlaidas.

„Aš  pernai pirkau traktorių, vienas brolis įsigijo sėjamąją, kitas – džiovyklą, pasistatė grūdų saugojimo bokštus. Tėvas pirko kombainą, kad galėtų visiems nukulti. Esame tarsi koks neoficialus kooperatyvas“, – tikina Tadas.

Toks jėgų sutelkimas padeda išspręsti daug problemų. Kai 2016-ųjų rudenį kviečius teko kulti kone lyjant, išgelbėjo džiovykla – pusė jos kainos atsipirko per vieną javapjūtės sezoną. Turėdami kur saugoti grūdus, ūkininkai gali neskubėti juos parduoti, todėl rudenį supirkėjams išveža tik tiek, kiek yra įsipareigoję išankstinėmis sutartimis. Likusi derliaus dalis parduodama lapkričio – gruodžio mėnesiais, kai pradeda kilti kaina.

Tadas sako, kad didžiąją dalį ūkiui reikalingos technikos pirko iš paramos lėšų. Visi trys broliai įgyvendino jaunojo ūkininko įsikūrimo projektus, dalyvavo modernizavimo programose. „Bet dabar jau nelaukiam Europos Sąjungos malonės – jei matome, kad reikia, investuojame savo lėšas“, – sakė R. Galinaitis.

Svarbiausi – keliai ir melioracija

Paklaustas, kokios paramos ūkininkams reikėtų ateinantį finansavimo laikotarpį, T. Galinaitis nedvejodamas  tvirtina, jog labiausiai reikėtų atnaujinti melioracijos sistemas. Tado vadovaujama melioracijos sistemų naudotojų asociacija „Tvarkantė“ jau rekonstravo 144 ha melioracijos sistemų, iš jų – 22 ha valstybinėje žemėje. Išvalė 22 km griovių.

Nauda, pasak Tado, akivaizdi, todėl iškart atsirado daugiau norinčių dalyvauti projektuose – užpelkėjusių, apsemiamų sklypų Šiluvos apylinkėse yra labai daug. „Jei būtų kuriamas melioracijos fondas, sutikčiau jame dalyvauti, tačiau kiltų klausimas, kaip tie pinigai bus administruojami, kas ir pagal ką juos skirstys“, – svarstė T. Galinaitis.

Pasak jaunojo ūkininko, tokio fondo reikėtų ir vietiniams keliams gelbėti. Juos prižiūrint, ūkininkai patys prisideda, kiek gali, bet labai reikėtų, kad savivaldybės gautų lėšų kasmet sutvarkyti bent po 5 km žvyrkelių. Dabar pinigų yra tik duobėms žvyru užpilti.

Facebook komentarai

T Hegvita agro