Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Ūkininko dukra parašė laišką, suvirpinusi tūkstančius širdžių: "Nesu mačius sunkiau dirbančio žmogaus, nei mano tėtis"

Autorius: Gediminas STANIŠAUSKAS
Nora Dilytė dėkoja savo tėčiui. Nuotraukos iš Noros Dilytės paskyros "Facebook".
Nora Dilytė dėkoja savo tėčiui. Nuotraukos iš Noros Dilytės paskyros "Facebook".
Printer Friendly, PDF & Email

Žemdirbiai per pastarųjų savaičių protesto akcijas sulaukė daug užgaulių žodžių iš visuomenės. Jų negailėjo ir visuomenės nuomonę formuojantys asmenys, tarp kurių ir banko „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, ir apžvalgininkas Andrius Užkalnis. Tačiau šalia jų savo nuomonę reiškia ir Lietuvos kaime užaugęs jaunimas. „Agroeta“ jau rašė apie Vykinte Vaitiekūnaitę, o šįsyk pateikiame kitos ūkininko dukters, Noros Dilytės nuomonę, kuria ji pasidalino socialiniame tinkle „Facebook“.

„Kai situacija dėl ūkininkų protesto su laukuose statomais kryžiais ir traktoriais gatvėse tampa tokia arši, jaučiu pareigą pasisakyti. Taip. Aš Nora, iš kaimo. Ūkininko dukra. Ūkininko anūkė. Visi mano artimiausi žmonės, vienaip ar kitaip, yra su tuo susiję. Skauda širdį ir verkia siela, o protas negali suprasti, kai piktos internetinės hienos, maišo, atleiskit, su šūdais tuos, kurie jiems duoda tiek daug.

Mano tėtis ūkininkauja daugiau nei 20 metų. Man greit 23-eji. Ir puikiai žinau, ir matau, kaip ir kas vyksta iš tiesų. Ūkininkavimas nėra darbas, tai – gyvenimo būdas.

Aš puikiai žinau ką reiškia nematyti savo tėčio ne tik dienom, bet ir mėnesiais. Ne todėl, kad mes gyvenam skirtingose vietose ar atostogaujam skirtinguose pasaulio kraštuose. Realybė tokia, kad mano tėtis iš darbo grįždavo taip vėlai, kad aš jau miegodavau, o išeidavo atgal prie darbų taip anksti, kad aš dar miegodavau. Mes ne tik neatostogaudavom šiltuose kraštuose, kaip daugelis mano. Mes net retai kada nuvažiuodavom prie jūros, čia - Lietuvoje. Buvo vasarų, kada mes net nenuvažiuodavom kartu išsimaudyti į užtvanką, nors ji tik už 4 km. Priežastis paprasta – tėtis dirba. Be išeiginių, daug daugiau nei 8 val. (kaip daugelis), 7 dienas per savaitę.

Sakot, nepatinka – neūkininkauk? Galbūt. Bet tai galima pasakyt jaunam žmogui, kuris dar tik skinasi savo kelią į gyvenimą. Bet kaip tai gali padaryti žmonės, kurie tam skyrė visą savo gyvenimą? 20, 30, 40 ar net 50 metų? Taip, pasaulis kinta, bet persikvalifikuoti į visiškai kitą sritį po šitiek metų? Nemanau, kad tai paprasta ir išvis įmanoma.

Jūs sakot, o kam tas metalo gabalas jam, kuris kainuoja 100 ar 300 tūkstančių? O tam, kad būtų su kuo dirbti. Juk tai – darbo priemonė. Jei taip blogai, imkit arklį su plūgu į rankas ir pirmyn? O gal jūs savo darbe naudokit tokias priemones, kokias naudojo jūsų specialybės atstovai prieš 50-100 metų? Pažiūrėsim, kokį rezultatą ekonomikoje turėsime.

Nauji automobiliai? Oi, prastai gyvena tie ūkininkai – ironizuoja visuomenė. O gal jūs pabandykit įvažiuoti į laukus su 1998 metų „Opel Astra“ ir tada pakalbėsim šiuo klausimu. Patikėkit, mano tėčio automobilis senas ir nėra nei pakankamai resursų, nei poreikio keisti automobilį naujesniu tam, kad atrodyt „krūčiau“ prieš kaimyną. Didžioji dalis žmonių gatvėje važinėja su daug geresnėmis transporto priemonėmis ir laiko tai „norma“. Daugeliui ūkininkų – geras ir naujas automobilis reiškia prabangą. Arba paskolą.

Sakot, ar dar mažai? ES parama, lengvatos... Na, žinokit, nenustebinsiu – mažai. Netinka čia posakis, jog apetitas auga bevalgant. Ar bent nutuokiate, kiek pastangų, laiko, darbo ir savų resursų reikia tam, kad būtų gauta ES parama? Ar žinote, kokia atsakomybė yra užkraunama, kad jei jau gavai paramą, ją panaudotum taip, kaip yra reikalaujama? Lengvatų mažai, ypač jei jos bus dar sumažintos. Mažai tiems, kurie yra maži. Tiems, kurie turi tokio dydžio ūkius, kaip ponas R. Karbauskis arba R. Majeras – per daug. Rėkia, jie uždirba tiek daug, o sumoka tiek mažai. Ne. Maži ūkininkai sumoka tiek pat, kiek ir kiti ūkio subjektai, kurių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 300 000 eurų. Lengvatos reikalingos kaip oras, tam, kad ūkininkai galėtų toliau tęsti savo veiklą.

Pigesnis kuras? Kodėl? Kelkit akcizą! Rėkia interneto komentatoriai ir lengvus automobilius vairuojantys asmenys. Tikiu, kad daugelio automobilis ekonomiškas ir reikalauja tik 5-7 litrų kuro 100 km. Na, jei darbas net už 30 km, tai mėnesiui reikia ne daugiau nei 100 litrų kuro. O ar bent nutuokiate, kiek jo reikia tam, kad būtų tinkamai išartas 1 ha plotas? Mažiausiai 20 litrų. Ir tiek reikia tik 1 ha žemės, tik arimui. Sakot mažokai? Tai nepamirškit, kad neužtenka žemės tik išarti. Ją reikia išpurenti, patręšti, nuimti derlių. Tokiu atveju, vien kuro sąnaudos 1 ha žemės išauga iki kelių šimtų litrų kuro. Jei dar kyla klausimas, kodėl ūkininkai taip prieštarauja akcizo kėlimui kurui, kuris skirtas ūkininkams, tai pagalvokit. Ar būtumėt labai laimingi, jei kasdien reiktų pilti po pilną baką brangaus kuro į savo automobilį, nes jo užtektų tik vienai dienai? Tik pagalvokit ne apie savo automobilio baką, kuriame telpa 50 litrų kuro, o apie traktorių, kuriam reikia 700 litrų kuro. Ir taip beveik kasdien.

Jei kažkam atrodo, kad darbas žemės ūkyje labai paprastas, kviečiu pamąstyti giliau. Paimkit ir pabandykit. Padirbkit bent savaitę žemės ūkyje ir esu 100 proc. tikra, kad savo nuomonę pakeisite. Kol dauguma dirba šiltam ofise prie savo naujo kompiuterio su naujausiomis ir našiausiomis programomis, ūkininkai dirba atvirame lauke po daugiau nei 8 val. Ir ne tik vasarą, kai +30°C. Žinokit, jiems ir prie -20°C, per pūgas, kartais tenka atidengti ir vėl uždengti cukrinius runkelius tam, kad galėtų juos parduoti. Tam, kad tie, kurie juos taip dabar puola, ramiai gulėdami savo lovose su arbatos puodeliu, turėtų kuo ją pasaldinti.

Aš tikrai nesu mačius daugiau ir sunkiau dirbančio žmogaus, nei mano tėtis. Ačiū, tėte, už tas vertybes, kurias man įskiepijai. Ir nors viskas ne visada būna taip, kaip mes norim, ir galbūt atrodo, kad dėmesio skyrė kažkada per mažai, bet net dabar, studijuojant magistrą ir gyvenant mieste, geriausia vasaros pramoga – bent kartą pavažinėti su tėčiu kombaine ir matyti, kaip tas sunkiai augintas augalas virsta grūdu, kurį, tikiu, rasiu savo valgomoje duonoje.

Ir tas vaizdas nuotraukoje, mano akims milijoną kartų gražesnis, nei naujas automobilis riedantis gražiausiame kelyje. Vaizdas nuotraukoje turi prasmę“.

Facebook komentarai