Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Už pamatinius fiziologinius poreikius kaimo bendruomenėms skiriamos ir keturženklės baudos

Autorius: Giedrė VILKYTĖ
Asociatyvi nuotr. Šukonių kaimo bendruomenės nuotr.
Asociatyvi nuotr. Šukonių kaimo bendruomenės nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Amerikiečių psichologas Abraham Maslow, išgirdęs Biržų rajono Šukionių bendruomenės situaciją, greičiausiai susiimtų už galvos. Kur tai girdėta, jog žmonės, siekdami patenkinti vieną iš pamatinių fiziologinių poreikių – užsitikrinti geriamą vandenį – būtų baudžiami tūkstantinėmis baudomis..!? Deja, tokia XXI a. Lietuvos kaimo realybė...

Žemės gelmių įstatymas

Netrukus, nuo 2020 m. liepos 1 d., turėtų įsigalioti Žemės gelmių įstatymas, apibrėžiantis gėlo požeminio vandens naudojimą. Tiksliau – aktas įtvirtins reikalavimą, kad namų ūkio reikmėms ar nekomercinei veiklai per parą be leidimo asmenys iš požeminio vandens vandenvietės galės išgauti tik iki 10 m3 geriamo vandens.  

Iš pirmo žvilgsnio reikalavimas atrodo paprastas. Tačiau jeigu viena požeminio vandens vandenviete naudojasi visa kaimo bendruomenė? Tampa akivaizdu, kad nurodytas limitas yra juokingas.

Į situaciją ir kaimo gyventojų skundus sureagavęs Seimo narys Viktoras Rinkevičius prieš kelis mėnesius užregistravo šio įstatymo pataisą. Joje siūloma, kad be leidimo išgaunamo gėlo požeminio vandens per parą kiekis siektų ne 10 m3, o 50 m3. Deja, Seimas kol kas pataisų nepriėmė...

Biurokratijos spąstai

Skaitant įstatymą susidaro įspūdis, kad norint išgauti didesnį geriamo vandens kiekį kaimo bendruomenėms pakanka tiesiog pasirūpinti leidimu. Bet kaip tik dėl to patenkama į painius biurokratijos spąstus, kuriuose aiški išeitis tampa visiškai miglota.

Pateikęs pakeitimų siūlymą V. Rinkevičius akcentavo, kad toks leidimas kainuoja ne vieną tūkstantį eurų. Skurdesnėms kaimo bendruomenėms surinkti tokius pinigus būtų labai sunku. Bet ir tai nėra didžiausia problema. Pasak Seimo nario, apskritai nežinia, ar daugelis gyvenviečių galėtų gauti minėtus leidimus dėl kitų reikalavimų neatitikimo.  

Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo privatizuojant kolūkius kartu buvo privatizuoti ir geriamo vandens tiekimo tinklai kaimuose. Deja, valstybė šiuo klausimu nesilaikė nuoseklios politikos. Todėl vienur geriamo vandens šaltiniai atiteko privačioms bendrovėms, kitur išdalinti pajininkams – keliems savininkams.

„Dalyje savivaldybių kaimo vandentvarkos tinklai per 30 metų buvo sparčiai perduodami savivaldybių geriamojo vandens tiekimo įmonėms, kitose – labai lėtai. Vis tik dalyje kaimų ne dėl pačių gyventojų kaltės, o dėl vieningos, aiškios politikos nebuvimo šalyje, vandentvarkos įrenginių savininkais ir liko kaimo gyventojai“, – teigė Seimo narys.

Būtent nuosavybės klausimas pastarosiose vietovėse tampa opiausia problema. Mat dalis „savininkų“ mirė ar emigravo, todėl geriamo vandens tiekimo šaltinio neįmanoma užregistruoti Registrų centre. Teisiškai jie neturi šeimininkų.

„Atlygis“ už neatlyginamą darbą

Šukionių bendruomenė savo kailiu jau ne vienus metus jaučia, ką reiškia turėti bešeimininkį geriamo vandens šaltinį. Jį kaimas „paveldėjo“ iš privatizuotos bendrovės, bet taip ir negalėjo jo įteisinti. Nepaisant to, bendruomenė geriamo vandens tiekimo įrenginius eksploatavo savo jėgomis. Kadangi tai jiems – vienintelis geriamo vandens šaltinis.

„Kaip pirmininkė, šiemet sausio mėnesį buvau nubausta 150 eurų bauda, taip pat 76 eurų bauda pernai nubaustas bendruomenės narys, kuris buvo išrinktas būti atsakingu už vandentvarkos įrenginių priežiūrą, o bendruomenė nubausta pernai – 850 eurų, o šiemet – 1 200 eurų bauda. Mums tai didžiuliai pinigai“, – nurodė Šukionių bendruomenės pirmininkė Rita Bieliakienė.

Ar kaimo vandenvietė pažeidžia aplinkosauginius reikalavimus? Anaiptol. Pasak pirmininkės, ir apskaita vedama tinkamai. Tiesiog vandenvietė neatitinka dabartinių reikalavimų.

Visgi labiausiai šioje keblioje situacijoje glumina tai, jog žmonės, kurie dirba kaimo bendruomenių gerovei neatlygintinai, yra baudžiami dėl valstybės neapsižiūrėjimo.

„Tokios baudos ir nepelnyti valstybinių institucijų persekiojimai demoralizuoja ir atima norą vadovauti bendruomenėms, su tokia problema susiduria ir kitų bendruomenių vadovai“, – atskleidė R. Bieliakienė.

Išeitis?

Šukionių bendruomenės pirmininkė pasidžiaugė, kad šių metų kovo mėnesį kaimo vandenvietės priežiūrą pagaliau perėmė savivaldybės įmonė „Biržų vandenys“. „Kol bendruomenės neužklupo bėdos dėl baudų, vengė juos perimti kelerius metus ir bendruomenė tapo institucijų įkaitais (vieni neprisiima atsakomybės, kiti baudžia)“, – kalbėjo R. Bieliakienė.

Pasak moters, su panašia situacija susidūrė ir kiti kaimai – Meiliūnų ir Svilių bendruomenės. Gavę baudas jos nariai kreipėsi į teismą. Tačiau tai reikalauja ir laiko, ir dar daugiau finansinių išteklių.

Reikia duoti laiko ir įpareigoti savivaldybes galutinai perimti iš kaimų gyventojų vandens tiekimo įrenginius, o ne bausti nekaltus kaimo žmones. Vien Biržų rajone tokių kaimų yra daugiau kaip 20. Galbūt tai ir galėtų būti išeitis?

Facebook komentarai