Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Vilioja mažasis Dzūkijos rojus

Autorius: Dineta BABARSKIENĖ
Mažasis rojus Dzūkijoje viliote vilioja vaizdu ir kvapu.
Mažasis rojus Dzūkijoje viliote vilioja vaizdu ir kvapu.
Printer Friendly, PDF & Email

Norint pasigrožėti užburiančiai žydinčiomis levandomis visai nebūtina vykti į Provansą.  Lazdijų rajone, Kurdimakščių kaime Loreta Zajankauskienė sukūrė mažą rojaus kampelį. Įkūrė ekologinį ūkį.

Dzūkijos žemės ne itin derlingos, tačiau toks dirvožemis kone idealiai tinka levandoms augti.

Šiemet čia jau ketvirtasis Levandų festivalis. Ir nors pradžioje baimintasi, kad karantinui užsitęsus, jis gali ir neįvykti, pati Loreta sako, visada tikėjusi, kad didesnis ar mažesnis, jis vis tik įvyks.

Išskirtinė vieta traukia žmones iš visos Lietuvos. Kerinčiam levandų grožiui ir Provanso augalų skleidžiamam ypatingam aromatui atsispirti – neįmanoma. 3000 levandų krūmelių pasodintų ant kalnelio tiesiog užgniaužia kvapą – prieš akis atsiveria svaigiai kvepianti mėlyna jūra.

„Šiemet levandų laukas kaip niekada gražus“,– džiaugiasi ir pati šeimininkė. Sako, kad sausas pavasaris levandoms nepakenkė, mat jos atsparios sausrai, paskui lietus, šiluma– joms taip pat tiko, o ir gausiai praūžusios liūtys nepadarė žalos – tik šiek tiek suplakė žemę.

Dabar jau nė pati Loreta nežino, kodėl sugalvojo auginti šiuos kvapnius, gražius, daugeliui su romantika siejamus augalus. „Iš kažkur toks noras atėjo“,– kvatoja ji, o surimtėjusi ima pasakoti, kad levandas pradėjo auginti vien todėl, kad gražu. „Vieną kartą atsitiktinai pauosčiau natūralių kvepalų, kurių sudėtyje buvo levandų. Labai patiko kvapas. Pagalvojau, kodėl negaliu pati užsiauginti levandų?“– pasakoja Loreta.

Pradžioje ji pasodino nedaug – kokia dešimt krūmelių savo tėviškėje Verstaminų kaime, po to jau šešis arus. Tačiau jautė – to maža. Nusipirkusi seną šimtamečių ąžuolų apsuptą sodybą, levandomis apsodino 30 arų. Anot pačios Loretos, ši vieta idealiai tiko jos idėjai realizuoti.

Darbo čia per akis. „Visą karantiną turėjau ką veikti – nuobodu nebuvo. Geriausias mano laikas – levandų lauke“, - prisipažįsta ji. Pasirodo, levandos nėra lepus augalas, bet jas auginti nelengva. „Sunkiausia – ravėti. Įsigijome traktoriuką, kad būtų lengviau išpurenti tarpueilius, todėl daigus sodinome didesniais tarpais“,– pasakoja ji.

Ūkyje nenaudojama jokių chemikalų – toks Loretos principas.

Dabar ji jau nebevargsta ir su levandų daigais: jos pačios pasisėja. Tiesa, tai ne tie daigai, kur užauga per vasarą: pirmais, antrais metais nė nežydi, o visas grožis atskleidžia po maždaug  penkerių metų.

Po festivalio šeimininkė skinsianti levandas: gaminsianti hidrolatus, spausianti eterinius aliejus, kvapnius žiedus džiovinsianti ir dėsianti į krepšelius. Visų šių ekologinio ūkio gėrybių galima įsigyti. Tiesa, ir festivalio metu buvo galima stebėti, kaip ekologinio ūkio savininkė prisiskynusi žiedų demonstravo jų distiliavimo procesą – kaip iš alembiko varva hidrolato lašai.

Loreta gamina ir natūralią kosmetiką. Tikina, kad be mamos pagalbos būtų labai sunku. Energinga senjorė Jūratė Stirbienė išmoko distiliuoti augalus. „Šis procesas trunka ilgai ir reikalauja kantrybės“,– teigia  Loreta.

Ji jau įprato savo ūkyje dažnai sutikti visiškai nepažįstamus žmones, kurie užsuka čia pasigrožėti žydinčiomis levandomis, nusifotografuoti. „Man smagu, kad jiems čia patinka“,– tarsteli ji.

Turi ponia Loreta ir slaptą svajonę – nori čia pasistatyti trobelę ir apsigyventi savo sukurtame levandų rojuje.

Ir dar: pačiame levandų lauko gale daržas – mulčiuojamas. „Mano daržas“,– kvatoja lyg pričiupta ponia Loreta, mat maniusi, kad jo niekas nė nepastebės užburti levandų grožio.

Facebook komentarai

Belkar