Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Iš Viliūtės vaistažolių ūkio: žiomenės arbata populiari ir tarp restorano svečių

Autorius: Dineta BABARSKIENĖ
Viliūtė Garbenčienė.
Viliūtė Garbenčienė.
Printer Friendly, PDF & Email

Viliūtės Garbenčienės vaistinių, aromatinių, prieskoninių augalų ūkis „Viliūtės žolynai“ gyvuoja nuo 2014 metų. Anksčiau hektarą žolelių sėjusi, šiandien –  21 arą.

„Labai nedaug, auginu tiek, kiek spėju pati apeiti“, – sako Viliūtė iš Karužų kaimo Lazdijų rajone. Anot jos, pagalbos neprisiprašysi. „Mano darbas – ravėjimas. O kas šiais laikais nori ravėti? Ar tais geliuotais nagais kas nori ravėti?“ – svarsto ji. Daugiametes mulčiuoja, vienmetes nuravi. „Nieko kitaip nepadarysi“, – tarsteli ji. Šiemet sakosi, išsisukusi su vienu ravėjimu: tarpueilius sūnus su specialiu įrankiu „perlėkęs“. „Kitais metais didinsiu plotą“, – priduria ji.

Laukas dabar prie namų, ne kaip anksčiau kažkur laukuose. Pagrindinis augalas ir jos ūkio „arkliukas“ – žiomenė. „Aš pati žiomenę labai retai geriu – atsigėriau. Bet žiomenė mėgiama, šios arbatos daug nuperka, ji populiari arbatos mėgėjų tarpe, būtent šios arbatos pageidauja restorano Lazdijuose svečiai. Mano arbatėles gers ir mažieji lazdijiečiai – darželinukai“, – sako žolininkė tikindama, kad žiomenės arbata išties labai skani.

Kitų augalų, skirtų arbatoms, taip pat pasisėjusi, kaip pati žolininkė sako, „visko po biskį“: vien mėtų šešios rūšys.

„Šokoladinė mėta man jau mažai kuo skiria nuo stiprios pipirmėtės“, – teigia ji. Tiesa, turguje dažnai sulaukia klausimo: ar čia kvapo pridėta? „Žmonėms ypač miestiečiams sunku patikėti, kad tai natūralūs kvapai“, – teigia žolininkė.

Sėja tankiai, stambių augalų neauginanti –jų žolininkei nereikia.

„Kai stambus kotas, tada jau smulkinti darosi sudėtinga“, – dėsto ji. Stengiasi skinti gražius žolynus iš karto, kad nereiktų rūšiuoti. „Buvo toks auksarankis pas mus kaime, tai jis sukonstravo man aparatą – mažą akselinę. Ja ir šiandien smulkinu savo žoleles“,– sako Viliūtė.

Dabar turi džiovyklą iki 500 kilogramų. Kvapai „pareina“ ir į namus. „Kai padžiaunu kokį šeivamedį, nelabai patenkintas mano vyras būna. Arbata gerai, skanu, o kvapas, kol džiūsta nekoks. Mėtos namuose dažnai jaučiasi. Uždaryta, bet vis tiek kvapas pro duris  praeina“, – sako ji.

„Esu parašiusi projektą gauti paramai: noriu statyti atskirą pastatą savo žolynams“, – pasakoja ji. Laukia, tikisi. Bus ir džiovykla. „Noriu daryti vaisinių arbatų. Pernai pabandžiau, gavosi visai neblogai“, – pasisako ji. 

Juodieji serbentai iš žolininkės šeimos sodo, avietės, mėlynės, vaivorai, gervuogės – iš miško. „Rudaminos miškas pilnas šito gėrio ypač šiemet“, – sako ji. Džiovina uogas kol kas nedidelėje buitinėje džiovyklėje. Svajoja apie gerą, talpią, gal net išmanią džiovyklę. „Yra tokių, kurias  telefonu gali reguliuoti, jei išvykai“, – aiškina ji. Dabar žolininkė –priklausoma nuo saulės.

Žolininkė vis dar ieško naujų arbatų skonių. „Ieškau ko nors skanaus. Norisi vis kito skonio“, – sako ji. Perilės arbatą  kažkuo kitu paskaninti norėjusi, bet neradusi. „Bandžiau su daug kuo maišyti – vis netinka. Galvoju dabar, uogų įdėsiu, mėlynių“, – sako ji.

Viliūtė vis paeksperimentuoja. Važiuoja į muges, ieško įdomesnių augalų savo arbatoms. Citrininė verbena labai tiks vaisinių arbatų sudėtyje. „Auginu, teisingiau sakant, žaidžiu“, – prisipažįsta Viliūtė. Šį augalą reikia parsinešti į namus žiemai. „Jos stiprus kvapas, didelio kiekio nereikia“, – tikina ji.

„Šiemet viską išpardaviau. Sugramdžiau viską, ką turėjau“, – džiugiai nusiteikusi pasakoja žolininkė. Iki 100 kilogramų išparduodanti per sezoną. „Iš 10 kilogramų žalių, išeina 3 kilogramai sausų“, – vaizdžiai paaiškina ji. Prisipažįsta, šiemet žiomenę sodinusi daigais, kad greičiau užaugtų. „Tuoj vėl turėsiu“, – sako ji.

O buvę visaip. „Kartais „nukrenta rankos“, kai matai, kad nelabai esi reikalingas“, – prisipažįsta žolininkė.

„Mano pardavimų veikla prasideda nuo rugpjūčio 15 dienos, nuo Žolinių“, – sako ji. Tada jau visko  prisidžiovinusi, krepšeliai suruošti. Parduoti padeda ir vyras. „Vis skambina, kas nuo to, ką nuo to turiu“, – pasakoja Viliūtė, mat jis, nors prekybininkas geras, tačiau apie žoleles ne viską išmano.

„Turiu savo arba geriu tik kavą“, –  išgirsta vis sakant turguose. Vieni nenori pirkti, kiti tiesiog nemėgsta arbatos. „Ir nieko keisto, kad žmogus nemėgsta arbatos“, – patikina žolininkė.

„Korona virusas daug ką pakoregavo: nebus Žolinių šventės Punske, turgūs buvo uždaryti. Tad žadame daugiau informacijos internete skelbti, jei kas norės, išsiųsime. Vaikai važiuodami į didmiesčius nuveža“, – pasakoja žolininkė.

„Vis laukiau alternatyvios medicinos įstatymo. Jis leistų gaminti gydomuosius arbatų mišinius. Dabar aš galiu pardavinėti tik atskirai: jei žiomenė, tai žiomenė, jei liepų žiedai, tai tik liepų žiedai. Bet kažkaip tilo, nutilo ir liko. Žinia, daug kas maišo tokias arbatas ir nesuka sau galvos“, – pastebi žolininkė.

 

Facebook komentarai