Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Vitaminų lobynai – augančiuose šilauogių plotuose

Autorius: Agroeta
Vaida ir Mantvydas Strumskiai.
Vaida ir Mantvydas Strumskiai.
Printer Friendly, PDF & Email

Jau netrukus ant prekystalių pasirodys ir pirmosios lietuviškos šilauogės. Jaunystės uogomis vadinamos šilauogės itin vertingos – jose gausu antioksidantų, o ir lietuvių jos itin mėgstamos. Statistikos departamentas skaičiuoja, kad kasmet šių aksominių uogų plotai ir nuimamas derlius tik auga. Todėl šilauoges jau pamėgę lietuviai gali džiaugtis ne tik Lietuvoje užaugintomis gėrybėmis, bet ir prieinamomis jų kainomis.

Statistikos departamento duomenimis, praėjusiais metais šilauogėmis visoje Lietuvoje buvo užsodinti 1 563 hektarai uogynų, iš kurių nurinktos 202 tonos šilauogių. Palyginti su ankstesniais metais, fiksuojamas nedidelis augimas: 2020 m. šilauogėmis buvo užsodinta 1 530 hektarų žemės, šiuose plotuose nurinktas derlius – 185 tonos uogų. Tačiau jeigu lygintume penkerių metų laikotarpio pokyčius, šilauogių plotai išaugo beveik 8,7 karto: 2016 m. šiomis uogomis buvo užsodinta tik 180 hektarų žemės, iš šių plotų buvo pririnkta 91 tona šilauogių.

Sostinę iškeitė į kaimą

Prieš septynerius metus šilauoges senelių žemėje Biržų rajone nusprendė auginti ir sostinėje gyvenusi Mantvydo ir Vaidos Strumskių šeima. Likėnų šilauogių ūkio įkūrėjas Mantvydas Strumskys pasakojo, kad tarp galimų kultūrų buvo šaltalankiai, sausmedžiai bei kitos retesnės uogos, tačiau galiausiai jų pasirinkimą nusvėrė šilauogės: tuo metu Lietuvoje buvo vos keli šilauogių augintojai, todėl ir šių uogų kainos buvo pakankamai aukštos. Be to, ir pačios uogos buvo pamėgtos smagurių. Šiuo metu situacija pasikeitusi kardinaliai.

„Iš pradžių šilauogių auginimas buvo tikrai pelningas verslas, tačiau daugėjant augintojų uogų kainos ėmė kristi ir dabar jau kelerius metus yra nusistovėjusios, nors užauginimo savikaina išaugo. Netgi priartėta prie braškių kainos, nors braškes auginti daug paprasčiau, reikia gerokai mažesnių investicijų“, – teigė šilauogių augintojas.

Pirmiausia vilniečiai šilauogėmis užsodino 25 arų sklypą, savo ūkiu bandė rūpintis savaitgaliais ir per atostogas, tačiau po metų šeima nusprendė sostinę iškeisti į kaimą. Inžinerinius išsilavinimus turintys sutuoktiniai ir toliau dirba nuotoliniu būdu, o pasibaigus oficialioms savo darbo valandoms skuba į kitą darbą – šilauogyną: 2017-aisiais ūkininkai savo šilauogių plotus išplėtė iki 1,75 hektaro. O darbo čia tikrai netrūksta – šilauoges reikia genėti, ravėti, pjauti žolę, rūpintis, kad į uogynus neįsisuktų paukščiai.

„Nors prie uogų yra daug fizinio darbo, tačiau būtent sunkus darbas ir grynas oras labai pravėdina galvą“, – šypsosi M. Strumskys.

Konkuruoja ne tik su lenkais

Pirmasis užsodintas šilauogių laukas jau pasiekė savo brandą – pernai metais uogų augintojai iš kiekvieno krūmo priskynė vidutiniškai po tris kilogramus šilauogių. Nors pati pradžia nebuvo daug žadanti. Kaip pasakojo pašnekovas, kartu su žmona žinias apie šilauogių auginimą kaupė eksperimento būdu: žinių sėmėsi internete, iš kitų augintojų ar specializuotos literatūros ir taikydavo savo šilauogyne. Tik po trejų metų, pasimokę iš savo klaidų, sutuoktiniai jau galėjo džiaugtis gausesniu derliumi.

„Žinoma, šilauogės – mūsų papildoma veikla, vien iš jų šeimai pragyventi būtų neįmanoma. Tuo labiau kad konkurencija tik auga. Turime rinka pasidalyti ne tik su lenkais, bet ir su vis augančiais mažaisiais ūkiais, kurie ryžtasi auginti šilauoges. Galima pastebėti, kad jauni žmonės po truputį grįžta į kaimą ir ieško būdų, kaip turimą žemę prasmingiau išnaudoti. Mūsų rajone yra netgi kokie penki šilauogių ūkiai, tad turime visi „sutilpti“ šioje rinkoje“, – kalbėjo M. Strumskys.

Jaunojo ūkininko teigimu, paprasčiausia būtų šilauoges parduoti perdirbėjams, tačiau jų supirkimo kainos vos padengia savikainą. Todėl savo užaugintą produkciją jie stengiasi realizuoti patys įvairiose turgavietėse ir kitose prekybos vietose.

„Uogos jau pamėlynavusios, už geros savaitės bus galima skinti, tereikia šiltų ir saulėtų orų. Manau, kad šilauogių kainos liks tokios pat kaip ir pernai metais“, – teigė ūkininkas.

Didžiausi talkininkai – moksleiviai

Didžiausias iššūkis auginant šilauoges – rasti sezoninių darbuotojų. Pasak pašnekovo, ūkyje dirba ne tik jis su žmona, į pagalbą atskuba ir draugai bei draugų draugai. Tačiau gausėjant derliui ir darbo rankų reikia vis daugiau. Vidutiniškai vienas žmogus per dieną gali priskinti apie 20–30 kilogramų šių vertingų uogų. Didžiausi pagalbininkai būna moksleiviai, per vasaros atostogas norintys užsidirbti pinigų savo reikmėms. Taip pat nemažai žmonių prireikia realizuojant priskintą derlių turgavietėse.

„Čia ne grūdų auginimas, šilauogių kombainu nenurinksi. Ir kuo toliau, tuo daugiau reikia rankų. Kol kas skynėjų rasti pavyksta, bet derlius kasmet vis auga, tad sunku pasakyti, kaip bus kitąmet“, – sakė M. Strumskys.

Be to, uogų augintojai yra priklausomi nuo oro sąlygų. Apgenėti uogienojus ar nupjauti žolę galima bet kada, tačiau prinokusios uogos laukti negali. Kaip sako pašnekovas, lietus derliaus nuėmimo metu yra nedraugas. Jeigu negalima skinti ar nuskynus iš karto realizuoti uogų, kaip numatyta, skubiai reikia ieškoti kitų realizavimo būdų. Sutuoktiniai iš šilauogių pradėjo spausti ir sultis, tiesa, kol kas tik savo reikmėms. Be to, šilauogė yra ta uoga, kurią galima šaldyti žiemai. Bet paprastai praktiškai visas nuskintas derlius yra realizuojamas – lietuviai itin mėgsta šilauoges dėl jų švelnaus ir išskirtinio skonio.

„Atrodytų, po braškių sezono žmonės jau turėtų būti atsivalgę uogų, o ir kitų šviežių uogų ir vaisių pilna, bet lietuviškos šilauogės visada turi savo pirkėją, nors jų kainos nėra mažos“, – pastebi uogų augintojas.

Šeima kol kas neplanuoja plėsti šilauogių plotų, nes tuomet, pasak Mantvydo, tektų mesti darbus ir atsidėti tik ūkininkavimui. Šalia šilauogių Strumskiai pradėjo auginti Lietuvoje dar naujovę – japoniškus grybus – šitake.

„Jeigu didintume šilauogių plotus, patys jau nesuspėtume. Tektų iš esmės keisti gyvenimą, bet kol kas tokio poreikio nėra“, – šypsosi jaunasis šilauogių augintojas.

Žemės ūkio rūmų informacija

Facebook komentarai

bas

a