Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Vytautas Liakas: galimybė dirvožemį papildyti organinėmis medžiagomis

Autorius: Vytautas LIAKAS, VDU Žemės ūkio akademijos docentas
Panašu, kad šie metai suteiks puikią galimybę praturtinti dirvožemį organinėmis medžiagomis. Nepraleiskime šios progos. 
Panašu, kad šie metai suteiks puikią galimybę praturtinti dirvožemį organinėmis medžiagomis. Nepraleiskime šios progos. 
Printer Friendly, PDF & Email

Dirvožemio organika – tai visa dirvožemio gyvoji flora, fauna, augalinės bei gyvulinės kilmės liekanos, o dirvožemio humusas – jau suirusi dirvožemio organinės medžiagos masė. Kuo dirvožemis humusingesnis, tuo jis tamsesnis. Humuso daugiausiai yra ariamajame sluoksnyje, o podirvyje – mažiau, dėl to dirbant žemę labai svarbu nesumaišyti sluoksnių ir neišversti į paviršių nederlingo sluoksnio.

Šiais metais žemdirbių ir gamtos darnios sinergijos dėka suformuotas aukštas lauko augalų produktyvumas, dabar svarbiausia, kad pastatytą derliaus „namelį“ nesugriautų gamtiniai reiškiniai. Jei be kliūčių pasieksime finišą, turėsime labai gerą progą dirvožemį papildyti organinėmis medžiagomis, bet dirvožemio humusingumas taip greitai nedidėja.

Plečiantis miglinių javų pasėlių plotams, padidėjo ir šiaudų kiekis, anksčiau daug šiaudų sunaudodavo gyvulininkystės ūkiuose. Šiuo metu šiaudai naudojami kaip organinė trąša, didelė žala daroma dirvožemiui, jei šiaudai išvežami iš lauko. Norint grąžinti organiką į dirvožemį, lieka vienas kelias – tręšimas šiaudais. Šiaudai – energetinė medžiaga dirvodariniams procesams ir turi būti gražinami dirvožemiui. Šiaudų tikslinis įterpimas į dirvą leidžia žemdirbiams uždaryti mažąjį maisto medžiagų apykaitos ratą, kuris atidaromas nuolat išvežant iš lauko augalininkystės produkciją. Tinkamai įterpti šiaudai dalyvauja humuso susidarymo procesuose, gerina dirvožemio struktūrą, mažina dirvožemio erozijos pavojų, inicijuoja azoto fiksaciją ir t.t. Šiaudai – maisto medžiagų šaltinis dirvožemio mikroorganizmams, be kurių veiklos daugelis maisto medžiagų augalams būtų neprieinami arba sunkiai prieinami. Augalinės liekanos taip pat pagerina vandens ir oro režimą dirvožemyje.

Tačiau tręšimas šiaudais nėra tokia paprasta agrotechninė priemonė kaip atrodo. Norint, kad šiaudai taptų pilnaverte organine trąša, o ne užpildu, trukdančiu ruošti žemę, šiaudai turi kuo greičiau suirti. Natūralu, kad nuimant derlių daugiausiai dėmesio tenka prekinei augalininkystės produkcijai, o šiaudai lieka antrame plane. Dar pasitaiko atvejų, kad šiaudai susmulkinami ir ilgam paliekami dirvos paviršiuje, pastaruoju metu pastebima gera praktika - daugelyje ūkių šiaudai įterpiami tą pačią dieną. Neįterpus šiaudų, dirvožemis labai greitai praranda drėgmę, šiaudai perdžiūsta ir jų irimas prasideda tik po gausesnio lietaus. Šiaudų, kaip organinės trąšos, efektyvumas tiesiogiai priklauso ne tik nuo įterpimo į dirvą laiko ir gylio, bet ir nuo to, kaip kombainas šiaudus susmulkina bei paskleidžia dirvos paviršiuje. Prieš derliaus nuėmimą reikia pasitikrinti šiaudų smulkintuvo peilių būklę, nes šiais metais matosi, kad masės bus pakankamai ir kombainai turės ką veikti. Reikėtų prisiminti kai kurias tiesas, kurios dėstomos praktiškai visuose mokymuose, kad ražienos aukštis turėtų būti apie 20 cm, 75 proc. šiaudų pjaustinių ilgis turėtų neviršyti 10 cm, o pjaustinių, ilgesnių kaip 15 cm, turėtų būti ne daugiau 5 proc., reikia stebėti, kad šiaudai lauke pasiskleistų tolygiai. Agronomai norėtų, kad šiaudai pasiskleistų per visą pjaunamosios plotį, neliktų nesudengtų plotų. Tolygiai paskleistus šiaudus geriausiai įterpti 8 – 12 cm gyliu, dirvoje esanti drėgmė užtikrintų efektyvų mikroorganizmų darbą, skaidant augalines liekanas. Intensyviai auginant javus ar rapsus, naudojama daug augalų apsaugos priemonių, kurios vienaip ar kitaip slopina dirvožemio mikroorganizmus, o dirvožemiai nėra tokie biologiškai aktyvūs, dėl to pastaruoju metu augalinių liekanų mineralizacijos pagreitinimui naudojami mikrobiologiniai preparatai. Jei šiaudai iš lauko dėl kokių nors priežasčių išvežami ir nėra galimybių juos susmulkinti, o dirvožemį norima šiek tiek praturtinti organika, reikėtų nuimant derlių reguliuoti pjovimo aukštį. Ražienas galima palikti aukštesnes – 30 – 40 cm, tuomet bent pusė augalinių liekanų liks lauke ir bus tolygiai pasiskirsčiusios. Tokia ražiena dažniausiai įdirbama diskiniais ar noraginiais skutikliais arba sėjama tiesiogiai.

Šiaudai – vertinga trąša, antai tonoje rapsų šiaudų yra apie 6 kg azoto (N), 3 kg fosforo (P), 14 kg kalio (K), 2 kg magnio (Mg) ir 3,5 kg sieros (S), taip pat augalinėse liekanose gausu mikroelementų. Literatūros šaltiniuose rašoma, kad rapsų sėklų – šiaudų – šaknų santykis yra 1:2,5:0,65. Kuliant 4,0 t/ha sėklų, lauke liks apie 10 tonų šiaudų, iš kurių galima išlaisvinti 60 kg azoto, 30 kg fosforo ir 140 kg kalio. Šiaudų nurašyti kaip nereikalingų liekanų negalima, reikia prisiminti, kad didžioji maisto medžiagų dalis iškeliauja su sėklomis, eksportuojame ne tik sėklas, bet ir maisto medžiagas, dėl to reikia stengtis kuo efektyviau panaudoti tai, ko neišvežame.

Kai kas sako, kad stengiasi atsikratyti šiaudais dėl to, kad jie lėtai mineralizuojasi ir užteršia dirvą. Kai kurių augalų augalinės liekanos yra lėtai dėl to, kad jose gausu lignino ir celiuliozės ir mažai azoto, dėl to dažnai susiduriama su problema, kad pasėti augalai pradeda skursti, nes azotą imobilizuoja mikroorganizmai. Šiuo metu vienas populiariausių būdų paspartinant augalinių liekanų mineralizaciją - jų apipurškimas mikrobiologiniais preparatais. Ši praktika pasaulyje taikoma seniai, šiaudai introdukuojami efektyviais mikroorganizmų kamienais. Savaime suprantama, kad tai nauja praktika ir kartais daromos klaidos, ypač naudojant preparatus ir neturint mokslinio pagrindimo. Šiuo metu galima rasti daug straipsnių su duomenimis, kad naudojant biologinius preparatus paspartinami mineralizacijos ir humifikacijos procesai. Kai kurie autoriai nurodo, kad tinkamai neparinkus preparato, galima nusivilti, nes dirvožemio mikroorganizmai (aborigeninė mikroflora) ir buferingumas gali silpninti išpurškiamų preparatų efektyvumą, dėl to reikia tinkamai pasirinkti preparatus, svarbu, kad jie būtų ištirti naudojamame regione.

Žinoma, sutinkama mintis, kad galima išberti ar išpurkšti azoto trąšų ant augalinių liekanų. Taip buvo daroma, kol nebuvo efektyvesnių priemonių. Kam skirtas azotas? Augalų mitybai. Kokie augalai po derliaus nuėmimo? Nebent piktžolės. Žinoma, azotu maitinasi ir mikroorganizmai, bet juo maitinasi ir patogenai, randama daug duomenų, kad azotas po derliaus nuėmimo gali paskatinti kai kurių ligų plitimą. Jau seniai LAMMC mokslininkai nustatė tiesioginę azoto normų ir fusarium plitimo priklausomybę. Ar mums to reikia? Šiuo atveju svarbiau – paspartinti augalinių liekanų mineralizaciją ir nepalikti nišos ligų sukėlėjams, skatinant gerųjų mikroorganizmų aktyvumą.

Panašu, kad šie metai suteiks puikią galimybę praturtinti dirvožemį organinėmis medžiagomis. Nepraleiskime šios progos.                   

Facebook komentarai