Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Vytautas Ribikauskas: netikę vilkiukų mokslai

Autorius: Agroeta
Vytautas Ribikauskas: netikę vilkiukų mokslai
Vytautas Ribikauskas: netikę vilkiukų mokslai
Printer Friendly, PDF & Email
(Kaunas, gruodžio 19 d.) Jau keletas metų kaip vyksta batalijos dėl vilkų apsaugos ir populiacijos gausos reguliavimo. Vilkų gynėjai piktinasi, kad vilkų apsaugos planas jų nuomone iš tikrųjų yra reguliavimo planas ir atspindi tik medžiotojų ir gyvulių augintojų interesus. Tačiau koks šlėkta tarp visų laukinių padarų yra vilkas, kad jam netinka sąvoka „žvėrių populiacijų gausos reguliavimas“? Ši sąvoka taikoma visiems medžiojamiems žvėrims netgi girių karaliams briedžiams bei elniams. Ar kiti žvėrys prastesni vien dėl to, kad neįsisteigė asociacijos „Baltijos briedis“ ar „Baltijos zuikis“? Pastarųjų saugotojų asociacija tikrai būtų reikalinga, nes ilgaausiams išnykti, ko gero, gresia didesnis pavojus nei vilkams. Bebrų statusas ES yra panašus į vilkų, tačiau jų populiacijų gausa reguliuojama be jokių limitų, o aštriadančių medžioklės sezonas vienas iš ilgiausiai trunkančių tarp visų Lietuvoje medžiojamų žvėrių. Ar tai vyksta tik todėl, kad neįsisteigė „Baltijos bebro“ asociacija? Bebrus skaičiuoja medžiotojai, kuriais Aplinkos ministerija kai nori pasitiki, o kai nenori ne. Įsisteigęs „Baltijos bebras“ galėtų šaukti, kad visoje Lietuvoje gyvena tik 500 bebrų. Ir ką, Aplinkos ministerija pultų kurpti bebrų apsaugos planą, nustatinėti jų sumedžiojimo limitus? Kyla abejonių, ar tikrai nuoširdi meilė vilkams subūrė piliečius į „Baltijos vilko“ asociaciją. Panašiau į tai, kad į šią organizaciją susibūrė tik mėgstantys pašūkauti asmenys, radę nišą kaip save išreikšti, atkreipti į save dėmesį, o vadai, žiūrėk, ilgainiui ir kokią karjerą per tai susikurps. Apskaitos metodai tobulinami, bet vilkų Lietuvoje vis dar 292 Ko vertas vilkų populiacijos gausos nustatymas? Vilkų globėjų dėka pilkių skaičius Lietuvoje kaip užbuksavo ties nepilnais 300 (tiksliau -292) galvų, taip ir stovi toje pačioje vietoje jau keletą metų. Nemanau, kad Baltijos vilko vadovai nežino, kad vilkai dauginasi ir kad 300 vilkų per metus užaugina daugiau nei 60 jauniklių. Tačiau jų teigimu, tiek sumedžiojus vilkų vėl lieka tik 300. Absurdiška, kad niekas negali visiems priimtinu tikslumu vilkus suskaičiuoti. Tie 292 taip pat, galima sakyti, ištraukti „iš kepurės“, o ne suskaičiuoti, taikant kokią tai patikimesnę apskaitos metodiką. Tad gal laikas vilkų apskaitą patikėti medžiotojams, kaip ir visų kitų žvėrių. Medžiotojai skaičiuoja briedžius, elnius, stirnas, šernus, skaičiuoja ir teikia pasiūlymus dėl jų sumedžiojimo limitų nustatymo. Ir tie limitai dažniausiai patvirtinami be didesnių korekcijų. Bet ar sumažėjo šių žvėrių populiacijų gausa? Priešingai, elninių žvėrių dabar gausu, kaip niekada Lietuvoje nebuvo. Šiais metais medžiotojai žvėris skaičiavo pagal naują metodiką. Tiksliau skaičiavo tik pėdsakus, o toliau duomenis turėjo apdoroti Aplinkos ministerija. Tačiau ministerijos tinklapyje 2018 m. žvėrių apskaitos duomenų nėra. Nepasivarginta netgi susumuoti medžiotojų prašymuose - pasiūlymuose dėl sumedžiojimo limitų nustatymo pateiktų duomenų. Vienok, iš medžiotojų aptiktų vilkų pėdsakų gimė kažkoks keistai persmaugtas vilkų sumedžiojimo limitas. Keisčiausia, kad vilkų skaičiaus nenustatė, o pėdsakai iš karto virto sumedžiojimo limitu. Be pėdsakų sniege apskaitos metu jau kuris laikas registruojami ir visus metus pastebėti vilkai, jų veiklos požymiai. Apibendrinus apskaitą ir stebėjimus, nustatyta, kad Lietuvoje gyvena daugiau kaip 500 vilkų (L. Balčiauskas). Tačiau oficialiai šis skaičius nepatvirtintas. Nors yra daug argumentų, kad vilkų Lietuvoje tikrai yra daugiau nei 500 ir mažai argumentų, kad jų dar vis tik tie 292. Aplinkos ministerija geriau linkusi klausyti „Baltijos vilko“ rėksnių. Teigti, kad vilkų populiacija negausėja vien dėl to, jog šiek tiek sumažėjo pilkių daroma žala gyvulių augintojams, negalima, neįvertinus, kiek padidėjo nuo plėšrūnų apsaugotų ganyklų. Nesąmonė, kad Lietuvoje yra tik kiek daugiau nei 30 vilkų šeimų. Ar gali būti, kad iš 300 pilkių susiporuoja tik apie 70 (23 proc.) ir užaugina tik po 2 jauniklius. Juk negali būti, kad ir vilkai, mėgdžiodami žmones, pradėjo sudarinėti tos pačios lyties poras. O jeigu priimti, kad yra ne 300, o mažiausiai 500, tai klausimas, kokie gudruoliai taip gerai suskaičiavo vilkų šeimas? Tačiau Baltijos vilko veikėjų labai neapkaltinsi. Jų tokia paskirtis - šūkauti ir postringauti įvairias nesąmones. Sprendimus dėl vilkų sumedžiojimo limitų priima Aplinkos ministerija ir visiškai nesuprantama jos klerkų pozicija. Negi ir šios ministerijos specialistai yra išeiviai iš panašių į „Baltijos vilko“ gatvės aplinkosaugininkų organizacijų? Ar jie bijosi veltis į konfliktus su rėksmingais žaliūkais ir teisiais pripažįsta tuos, kurie garsiau šaukia ir geriau sugeba naudotis elektroninėmis žiniasklaidos priemonėmis bei žino, kaip sukurpti skundus ES institucijoms. Ką ten su jais lygintis galvijų augintojams ar kaimo moterėlėms, braukiančioms ašaras prie vilkų nugalabintų ožkų su ištąsytomis žarnomis. O reikėtų Aplinkos ministerijos mūrus apjuosti vilkų subjaurotų naminių gyvulių lavonais, surišant vieną su kitu žarnomis. Vaizdas būtų geresnis nei žurnalistų nuotraukos laikraščiuose, dėl kurių taip piktinasi „Baltijos vilko“ vadai. Jų nuomone, vilkai čia nė prie ko - kalti žurnalistai, kad išpučia vilkų problemą ir patys gyvulių augintojai, kad priveisė per daug avių. Persmaugtas vilkų sumedžiojimo limitas Visą vasarą kalbėjus, kad vilkų sumedžiojimo limitas bus padidintas iki 110 gyvūnų, galiausiai prie šio limito prilipdyta išlyga, kaip Eglei sunešioti geležines kurpes - 60 vilkų turi būti sumedžioti per trumpą laiką, o tada bus pridėta dar 50. Nustatant tokią sąlygą tikimasi, kad per trumpą laiką (kas nustatys kada jis bus laikomas trumpu) pirmoji limito dalis nebus įvykdyta. Pirmiausia dėl nesibaigiančios demagogijos vilkų sezono atidarymas jau suvėlintas savaite, bet yra daug ir kitų priežasčių. Nėra sniego dangos ir sunku susekti vilkų dienojimo vietas ir perėjimų maršrutus, o sniegas atsiras gal tik po Naujųjų metų. Medžiotojai beveik visai netaiko specialių vilkų medžioklės būdų: medžioklės su vėliavėlėmis ir tykojimo prie masalo. Tačiau medžioklei su vėliavėlėmis būtina sniego danga. Tykant prie masalo neleidžiama naudoti prožektorių ar naktinio matymo taikiklių. Vilkai, kaip taisyklė, sumedžiojami tik atsitiktinai medžiojant kitus žvėris. „Baltijos vilko“ veikėjai įsitikinę, kad vilkas yra geidžiamiausias medžiotojo laimikis. Deja, yra ne taip. Kodėl sovietmečiu už vilko sumedžiojimą mokėjo premiją, kai beveik visiems kitiems žvėrims reikėjo ne visada lengvai gaunamų licencijų? Atsakymas paprastas: ypač tada, o daugumai medžiotojų dar ir dabar daugiau rūpi mėsa, o ne ragai, nagai ir dantys. Kas iš to gan sunkiai sumedžiojamo vilko? Garbė įdėti nuotrauką į laikraštį ar kokią tai veidaknygę, kad sulauktum bjaurių komentarų iš save tituluojančių gyvūnų teisių gynėjais piliečių. O dabar, kad medžiotojai visai nenorėtų šauti vilko, „šviesūs“ protai sugalvojo, kad vilką sumedžiojus jau iš miško reikia skambinti aplinkosaugininkams, po to per 12 valandų net poilsio ir švenčių dienomis jiems įteikti raštišką pranešimą. Šiais metais dar pridėjo, kad šaldytuve pusę metų iki vilkų medžioklės sezono pabaigos turėsi saugoti vilko patino mėsos gabalą, o patelės gimdą (kad tik šeimininkė, supainiojus su kokia stirniena, kotletams nesumaltų, kaip yra nutikę vienoje šeimoje, kai šeimininkė pietums pateikė mangutą, kurį medžiotojas įdėjo į šaldytuvą ketindamas pasiūlyti šunims), kol koks kurjeris teiksis tuos mėsgalius pasiimti. Dar daugiau, kas beliks iš to geidžiamo trofėjaus, kai ekspertams privalėsi iš kaukolės išlupti vieną iltį? Taigi, vilkus medžioti verčia tik noras pagelbėti gyvulių augintojams ir, kur vilkų daug, išsaugoti stirnų (žinoma, ir šernų, kur dar jų neišguldė afrikinis atėjūnas) populiacijas. Medžiotojai apkrauti daugybe įpareigojimų, moka Valstybei mokesčius už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą, kurie jau greitai padidės dvigubai, turi daug įvairių kitų išlaidų, tad kodėl jie turi ženklią dalį savo galimų laimikių supenėti vilkams? Vilkai laikomi miško sanitarais, bet tai nereiškia, kad jie nemedžioja sveikų žvėrių, ypač jauniklių. Dėl sanitarijos, kad išgaudytų paliegusius ar medžiotojų bei brakonierių ar transporto priemonių sužalotus žvėris, pilkių tikrai nereikia tiek daug, kiek dabar jų gyvena Lietuvoje. Vilkų gynėjai teigia, kad ir sumedžiojus tuos 110 pilkių, vilkų gyvulių augintojams daroma žala nesumažės. Ir jie teisūs, nes reikia sumedžioti ženkliai daugiau. „Baltijos vilko“ veikėjai įsikandę tuos 300 pilkių ir rauda, kad sumedžiojus 100, bus sunaikinta trečdalis populiacijos. Įsitikinęs, kad jie patys puikiai suvokia, jog užsiima demagogija, kad vilkų jau seniai ne 300 gyvena Lietuvoje. Jeigu iš gaujos nušausi vieną vilką, likusieji papjaus tikrai nemažiau avių. Juk jie (nors ir labai protingi) nepjauna tiek, kiek reikia paėsti, o pjauna tiek, kiek pajėgia papjauti. Todėl ten, kur vilkų gauja ar šeima yra įnikusi maitintis galvijų ir šunų mėsa, reikia išmedžioti visą šeimą, o tegul daugiau vilkų pasilieka didžiųjų girių masyvuose, teritorijose kur pamiškėse mažiau auginama avių. Taigi, kol vilkų nesugebame bent kiek tiksliau suskaičiuoti, jų populiacijos reguliavimą reikėtų vykdyti ne nustatant nežinia kokiais kriterijais pagrindžiamą limitą, o medžioklės sezono trukme. Vilkai gudrūs ir atsargūs, sugebantys savimi pasirūpinti žvėrys, tad neverta baimintis, jog be limitų bus jų populiacijai padaryta ženkli žala. Taip pamedžiojus keletą metų, prie vilkų gausos nustatymo būtų galima pridėti dar vieną kriterijų - vertinimą pagal faktiškai sumedžiotų žvėrių skaičių per tam tikrą laikotarpį, palyginti, kaip šis skaičius kistų metai iš metų. Tačiau greitai paaiškėjo, kad vilkų sumedžiojimo limitas ne tik persmaugtas, bet ir supančiotas. Kai per trumpą laiką buvo sumedžiotas pilkių skaičius, leistas sumedžioti tuose rajonuose, kuriuose nebuvo nustatytas konkretus vilkų skaičius, ten vilkų medžioklė uždrausta lyg tai nebūtų dar 50 vilkų sumedžiojimo limito rezervas. Visiškas absurdas rajonuose, kur vilkai daro didžiausią žalą, skirti vieno vilko sumedžiojimo limitą. Tai galėtų pasiteisinti tik tada, jeigu būtų žinoma, kad avis pjauna koks nors ne visai sveikas vienišas vilkas. Kai gyvulius drasko vilkų gauja, tai ką gali pakeisti vieno plėšrūno sumedžiojimas? Be to vilkai vasarą gali laikytis tuose rajonuose, kur yra daug avininkystės ūkių, o gyvulius suvarius į tvartus, pasitraukti ten, kur daugiau yra laukinių gyvūnų, tinkančių vilkų maistui. Ir tada tą vieną pilkį, kurį sumedžiojus, atseit bus išgelbėtos tame rajone auginamos avys ir ramiai galės ganytis pievose ateinančią vasarą, gali nesumedžioti per visą žiemą. Kadangi visi (ir vilkų gynėjai) pripažįsta, kad vilkai ieškodami grobio pusšimtį kilometrų gali sukarti net per naktį, tai toks sumedžiojimo limito nustatymas atskirų savivaldybių teritorijose (ir dar po vieną žvėrį) visiškai ydingas, kaip ir dalyje rajonų vilkų medžioklės stabdymas, sezonui neįpusėjus. Tokios manipuliacijos tiktai parodo Aplinkos ministerijos pareigūnų norą žūtbūt įtikti vilkų mylėtojams iš „Baltijos vilko“ asociacijos ir pasiekti, kad nereikėtų vilkų sumedžiojimo limitą padidinti tais 50 žvėrių. Nepilnaverčiai vilkiukų mokslai  Vilkų teisių gynėjai ir ne tik jie visomis progomis teigia, kad naminius gyvūnus vilkai daugiausia pjauna mokydami medžioklės meno jauniklius. Taip tarsi pateisinamas vilkų siautėjimas ganyklose ir sodybų kiemuose. Tačiau dabar tas „mokymas“ jau trunka ištisus metus: kai vėlai rudenį nelieka gyvulių ganyklų aptvaruose, pilkiai galabija kiemuose prie būdų pririštus šunis. Alovės apylinkėse mano medžioklių draugo aptvertame kieme nakčiai paliktas avis vilkai išpjovė per Kalėdas. Tad iš tikrųjų, kiek gi tęsiasi tie vilkiukų mokslai? Be to, ar teisingi tie mokslai. Ko suaugę vilkai moko savo vaikus? O moko, kaip lengviausiu būdu, niekuo nerizikuojant prasimanyti skanios mėsos. Žinant, kad blogi mokiniai gamtoje neišgyvena, kyla klausimas, o ką po tokių mokslų medžios suaugę jaunikliai? Savaime peršasi atsakymas, kad jie medžios tai, ką juos išmokė tėvai ir vyresni broliai bei seserys - naminius gyvūnus. Visi pabrėžia, kad vilkai labai protingi, tad jie greitai suvokė, kad užpuldami naminius gyvūnus jie niekuo nerizikuoja. Kol galvijai ganosi pievose, vilkų medžioklė dar nebūna prasidėjusi. Gyvulių augintojai gintis taip, kad vilkams skaudėtų, negali. Elektrinis piemuo mirtinai netrenkia, o tik kiek padilgina kailį. Veršio dydžio šunys didesnės vilkų gaujos irgi įveikiami: rizika, ko gero, mažesnė nei būti užkabintam šerno ilčių ar gauti „sprigtą“ į tarpuakį briedžio kanopa, o stirnos greitos - lauk kol privers sniego. Visokios garsinės patrankos vilkus gali nebent tik privilioti, o ne nubaidyti. Kai vilkai praktiškai nemedžiojami, jie neįvertina šūvio garso pavojingumo. Dar daugiau, kitų žvėrių medžioklių metu išgirdę šūvius miške pilkiai slampinėja netoliese, tikėdamiesi nugvelbti kokį tai medžiotojų pašautą žvėrį. Būta atvejų, kai vilkai medžioklių metu sudrasko medžioklinius šunis. Man pačiam teko dalyvauti medžioklėje, kai kartu tą pačią tauriųjų elnių bandą medžiojo ir medžiotojai, ir vilkai. Įvairių skudurų kabinimas ant tvorų irgi tampa beprasmis, nes vilkai nustojo bijotis žmonių kvapo. Tad, gal prie vilkiukų mokymų gali prisidėti ir žmogus. Kiemuose, 200 metrų zonoje apie sodybas, gyvulių aptvaruose bei įvairiais būdais apsaugotose ganyklose vilkus šaudyti reikia leisti ištisus metus ir tai daryti galėtų ne tik medžiotojai, bet ir asmenys legaliai turinys ginklus. Medžioklės įstatymas tai numato visų kitų medžioti leidžiamų plėšriųjų žvėrių atžvilgiu, tik jie leidžiami ne šaudyti, o gaudyti. Vilką gaudyti neleidžia medžioklės taisyklės, todėl įstatyme reikalinga pataisa. Mokslus einantys vilkiukai turi žinoti, kad kiemuose, ganyklų aptvaruose jų laukia ne tik skani mėsa ir neribota galimybė patenkinti žudymo azartą (70 avių per vieną išpuolį Raseinių rajone), bet ir skaudžiai geliančios švininės „bitės“. Tada ir suaugę vilkai jauniklius gal geriau pradėtų mokyti medžioti stirnas, bebrus, mangutus, galų gale, pelėnus  ar šerniukus, kur dar jų yra. Kadangi visi sutartinai pabrėžia, kad vilkai labai protingi žvėrys, manau, jog daug vilkų kiemuose ir aptvaruose, ginant gyvulius ir šunis, nušauti neprireiktų. Kai vilkai buvo persekiojami ištisus metus, jie žinojo, kaip vertinti žmogų ir jo gyvulius. Dabar su kiekviena diena pilkiai tampa vis įžūlesni, nes supranta, kad žmogus jiems nepavojingas. Ar teisinga linkme keičiasi žmonių ir gyvūnų santykiai Kažkokia sentimentalios meilės gyvūnams banga ritasi per žmoniją. Apie šunis ir kates iš viso kalbėti neverta - jie paversti kažkokiais dievukais. Tačiau ir laukiniai... Miestų šiukšliadėžėse maitinasi meškos. Viena kita netgi išsigudrina žiemą praknarkti retai lankomų namų rūsiuose ar įsibrovus į neužrakintą automobilį išbandyti vairuotojo sosto patogumus - gerai, kad dar neišmoko užvesti motoro. Miestų skverus aria ir akėja šernai, varto šiukšlių konteinerius ir reikalauja skanėstų iš gyventojų. Australijoje atsibeldę į žmonių kiemus su šeimininkais boksuotis lenda kengūros. Vilkai, užuot ganę miško žvėris, slampinėja aplink sodybas, minta naminių gyvūnų mėsa ir šių gyvūnų medžioklės moko savo jauniklius. Ar reikalingi tokie žmonių ir žvėrių santykiai žmonėms ir patiems gyvūnams? Ar gali tikru laukinio miško „prokuroru“ būti šiukšlyne mintantis ir rūsyje miegantis lokys? Ar laisvojo medžiotojo,  žvėrių populiacijų reguliuotojo ir miško sanitaro, gudraus ir atsargaus žvėries turėtą statusą išlaikyti miestelių kiemuose pjaunantis pririštus šunis ir ganyklų aptvaruose galabijantis kvailas nei pabėgti, nei priešintis negebančias avis vilkas? Galų gale, ar patiems vilkų gynėjams ir mylėtojams bus mielas toks valkata ir vagis? Vilkai turi išgyventi laukinių gyvūnų sąskaita ir žinoti, kad bus baudžiami, kai mėgins kėsintis į žmonių augintinius naminius gyvūnus. Dabar laukinių žvėrių populiacijos Lietuvoje gausios kaip niekada nėra buvę, tad vilkams badas negresia. Žinoma, laukinių žvėrių populiacijų gausos reguliavimą vilkai turi dalintis su medžiotojais. Teorija, kad vilkai, reguliuodami elninių žvėrių gausą, prisideda prie miško biomasės didėjimo dabar, kai žmogus vysto labai intensyvų miškų ūkį ir šių žvėrių gausą reguliuoja medžiokle, prarado prasmę. Taip, mes žmonės, būdami tokie patys gyvūnai, kaip ir visi kiti, įsigalėjome Žemėje ir labai apribojome laukinių gyvūnų gyvenamąsias teritorijas. Todėl mes privalome, kiek įmanoma daugiau, palikti žvėrims tinkamų gyventi natūralių buveinių. Tačiau žmogus turi užimti savo vietą ir gyventi savo gyvenimą, o žvėrys - savo. Iš per daug glaudžios bičiulystės nebus naudos nei žvėrims, nei žmonėms. Laukiniai gyvūnai turi vengti susidūrimų su žmogumi, o žmogus, kiek įmanoma, neturi trikdyti jų gyvenimo, tačiau žmogus, vis tik, išliks laukinių gyvūnų populiacijų gausos reguliuotoju, mėsos valgytoju ir medžiotoju. Vytautas RIBIKAUSKAS, medžioklės ekspertas
Facebook komentarai