Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Z. Aleksandravičius: pelkių blusa valdžiai už kaimo žmogų svarbesnė

Autorius: Dalia KARPAVIČIENĖ
Zigmantas Aleksandravičius. Gedimino Stanišausko nuotr.
Zigmantas Aleksandravičius. Gedimino Stanišausko nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Pirmuoju BASF „Tvarių ūkių tinklo“ Lietuvoje nariu tapęs Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininko pavaduotojo, Kupiškio rajono ūkininko Zigmanto Aleksandravičiaus ūkyje Juodpėnuose neseniai surengta Tvaraus ūkininkavimo diena ūkio šeimininkui sukėlė dvejopų įspūdžių.

Z. Aleksandravičius džiaugėsi, jog renginyje dalyvavo labai gausus būrys ūkininkų ir žemės ūkio ministras su komanda. Tačiau nerimas dėl situacijos žemės ūkyje ir neužtikrintos ateities niekur nedingo.

„Jei valdžiai pelkių blusa ir toliau bus svarbesnė už kaimo žmogų, teks imtis revoliucinių veiksmų, nors ir labai to nesinorėtų“, – teigė LŪS pirmininko pavaduotojas.

Nepadarė „dingau“

Savo ūkyje biologinės įvairovės išsaugojimo priemones nutaręs diegti ir patirtimi su kitais dalytis nusprendęs Zigmantas Aleksandravičius renginyje ir papasakojo, ir pademonstravo, kaip tą galima padaryti ir intensyviai ūkininkaujant.
„Kas būna reta, žemės ūkio ministras ir jo komanda renginyje išbuvo beveik iki pabaigos. Šiaip mūsų valdžios žmonės atvyksta maždaug septynioms minutėms, pasėdi priekinėse eilėse, nusifotografuoja su ūkininkais, pasistengia kuo greičiau pasisakyti  ir padaro „dingau“. Šįkart taip neįvyko. Tiesa, nors buvo prisižadėjęs, taip ir nesulaukėme aplinkos ministro. Bet labai džiugu, kad į Juodpėnus susirinko labai daug – apie 250 – ūkininkų“, – pasakojo Z. Aleksandravičius. Tvaraus ūkininkavimo dienoje dalyvavo ir europarlamentaras Juozas Oleka, kiti Lietuvai Europos parlamente atstovaujantys nariai renginiu nesusidomėjo.

Ūkininkai labai atvirai išsakė skaudžiausias, ilgiausiai nesprendžiamas problemas, siūlė būdus jas išspręsti kartą ir visiems laikams. Kupiškio krašte gyvenanti Vilniaus universiteto mokslininkė Grita Skujienė pasidalino įdomiais pastebėjimais, skaičiais. Tačiau, pasak Zigmanto Aleksandravičiaus, valdžios žmonės geriau naudojasi Vakarų mokslininkų išmąstymais, o savų mokslininkų išvadas praleidžia pro ausis.

Inkilai – stulpuose, nusileidimo vietos plėšriems medžiams ir žydinčių augalų juostos    

Kupiškio rajone ūkininkaujantis Zigmantas Aleksandravičius renginio svečiams surengė savotišką ekskursiją po savo laukus su žydinčių augalų juostomis bitėms, kitiems naudingiems vabzdžiams.

Z. Aleksandravičius pasakojo, jog toks jo tvarus ūkininkavimas prasidėjo nuo jo apsilankymo keturiuose ūkiuose Lenkijoje.

Grįžęs ūkininkas prisigamino 150 inkilų, kuriuos iškabino miškuose, gyventojų kiemuose, kitose vietose. Lenkijoje Z. Aleksandravičius matė inkilus ir ant elektros stulpų, kaip vėliau paaiškėjo, kad plėšrūnai nepasiektų.

a

Kaimyninėje šalyje stebino akmenų krūvelės laukų pakraščiuose, paliktos specialiai vabalams, driežams gyventi. „ Bet mūsų pamiškėse, palaukėse ir taip yra akmenų krūvų. Juk prieš kelias dešimtis metų surinktų akmenų nebūdavo kur išvežti, tai ir suversdavo miškų pakraščiuose. Ten dabar jau krūmai, net  medžiai, samanos užaugusios, viksvos, visokie augalai. Gudriau nė nesugalvosi. Jokio dirbtinumo“, – pasakojo Zigmantas Aleksandravičius.

Plėšriems paukščiams tupėti laukuose, kuriuose nėra medžių, Lenkijoje statomi į kryžius panašūs 2-3 metrų aukščio stovai. „Mums patiko ši idėja. Stovus patogu statyti ten, kur laukuose yra melioracijos šulinėliai. Pravažiuodamas ne sykį esu matęs ant stovo besiilsinčius vanagus. Filosofija paprasta: kam naikinti graužikus cheminėmis priemonėmis, jei plėšrieji paukščiai gali išgaudyti?“, – sakė Z. Aleksandravičius.

Lenkijoje saugomi pavieniai medžiai. Lietuvoje tokių medžių, pasak Zigmanto Aleksandravičiaus, ir labai gražių, tikrai yra nemažai. Vieno Kupiškio rajono klevui net odė skirta.

Sodybvietės, likusios negyvenamos sodybos su šuliniu, tvartu aplinkui dirbamas žemes anksčiau dažniausiai buvo pasmerktos sulyginti su žeme arba po žeme palaidoti. „Skaudėjo man širdį. Nusprendėme negriauti, gamtai palikti, augalams, žvėreliams. Savo pavyzdžiu, be valdžios paraginimo, įsikišimo, pinigų gavimo norime pasakyti, kad nesame visiškai žuvę, tikrai gamtai nedarome žalos. O gal kada nors atsiras žmogus ir sumanys atgaivinti sodybą? Kokios nuostabios vietos...“, – svarstė.

Sutarė: į susitikimą – be skrybėlės ir armonikos, ministras apie pelkes ir nendrinukes nė neužsimins

Aktyvus Lietuvos ūkininkų bendruomenės narys Zigmantas Aleksandravičius pasidžiaugė su žemės ūkio ministru sutaręs ir pažadėjęs į būsimą susitikimą ateiti be skrybėlės ir armonikos, ministras apie pelkes ir nendrinukes nė neužsimins.

„Per renginį norėjau ministrui, kitiems valdžios žmonėms parodyti, kokios nesąmonės padarytos prieš trisdešimt metų, bet pasekmės matomos šiandien. Pavyzdžiui, prie buvusios mokyklos stovi išdrožtos mokinių skulptūros su portfeliais, knygomis, kamuoliais. Parodžiau kaimą, kuriame, liūdnai juokaujant, nuo XVI amžiaus nėra nei vandentiekio, nei kanalizacijos, nei asfalto, nė vieno namo nepakeistas šiferinis stogas. Klausiau valdžios žmonių, ar jie norėtų, kad jų vaikai tokiame kaime gyventų?

Dar užžėlusius melioracijos griovius parodžiau, buvusį fermų kompleksą. Didžiuliai pastatai sugriuvę, supuvę viskas, per skylėtus stogus išlindę beržai... Natūralus klausimas: kodėl saulės, vėjo jėgainių statytojams dalinamos dirbamos žemės, jei būtų galima apleistose vietose, jas sutvarkius, statyti? Tokie mes ir gaspadoriai.     

Pelkių blusai ar kokiam vabalui mes daugiau dėmesio ir lėšų skiriame negu kaimo žmogui. Žiauru, bet taip yra“, – apibendrino LŪS pirmininko pavaduotojas.

Neatmeta galimybės ir būtinybės rinktis prie Vyriausybės 

Žemės ūkio ministro Z. Aleksandravičius paprašė pabendrauti ir su ūkininkais. 150 ūkininkų ir ministras apie pusantros valandos diskutavo apie šių dienų problemas.

„Ministrą informavome, kad surašysime raštą, prašysime mūsų nenuskriausti, kad nesumažintume dėl reikalavimų vykdymo žemės ūkio produkcijos gamybos. Tegul leidžia mums užsidirbti, o ne draudžia purkšti, tręšti. Mes turime galvas ant pečių, nei pertręšime, nei chemiją purkšime be proto, kai šitokios kainos. Valdžiai įtikti besąlygiškai norintys ūkininkai greičiausiai bankrutuos. Ūkininkauti ir taip pasidarė be galo sunku.  O jei nuskriaus, natūraliai kils revoliucinė situacija. Neatmetame galimybės ir būtinybės rinktis prie Vyriausybės. Prašome ramių, apgalvotų žingsnių, nepersistengti ir  nelėkti pirmiesiems Europoje, ieškoti variantų, kad ūkininkaujantys žmonės išgyventų, o ne bėgtų iš kaimo. Jei mūsų neišgirs, būsime priversti elgtis kaip Nyderlandų ūkininkai“, – apie galimą perspektyvą kalbėjo Zigmantas Aleksandravičius.                              

Liūdnoki pajuokavimai

Bet kokiose situacijose optimizmo stengiantis neprarasti ūkininkas Z. Aleksandravičius apie pastarųjų savaičių gamtos išbandymus juokavo liūdnokai.

„Arba nenunešei pinigų bažnyčiai, arba kažkokių rimtų „griekų“ esi pridaręs, todėl ir nesutarsi su Dievu. Nieko nepadarysi. Bet jei nerasi bendro sutarimo su valdžia, bus tikrai labai liūdnai“, – teigė Z. Aleksandravičius.

LŪS pirmininko pavaduotojas žiniasklaidoje girdėjęs informaciją, jog kai kuriuose Joniškio rajono laukuose javai išguldyti 90 procentų, Pakruojo rajone tokių laukų – apie 70 procentų. Per vieną dieną derlius dėl to apie pusę milijono tonų sumažėjo.

„Nežmoniški nuostoliai. Žemdirbiai iš valdžios tikisi geranoriškumo. Iki šio jo tokio nebuvo. Ar bus artimiausiu metu, pamatysime“, – tvirtino LŪS pirmininko pavaduotojas, Kupiškio rajono ūkininkas Zigmantas Aleksandravičius.

Facebook komentarai

bas

a