Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Žemės ūkio ministras Andrius Palionis: „Nestatykime vežimo prieš arklį“

Autorius: Gediminas STANIŠAUSKAS
Andrius Palionis
Andrius Palionis
Printer Friendly, PDF & Email

Kas laukia Lietuvos žemės ūkio ir kaip gyvensime po 2020 metų, kuomet prasidės naujasis ES Bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo laikotarpis? Ar įmanoma sureguliuoti pieno supirkimo kainas ir kaip vertinti pastaruoju metu ūkininkų protesto akcijas? Į šiuos ir kitus klausimus portalui „Agroeta“ atsakė žemės ūkio ministras Andrius Palionis.

Įtakingiausias žemdirbių organizacijas vienijanti Lietuvos žemės ūkio taryba lapkričio pabaigoje – gruodžio pradžioje planuoja visoje šalyje surengti protesto akciją dėl valdžios vykdomos, kaip teigia ūkininkai, pragaištingos politikos žemės ūkio atžvilgiu. Kaip vertinate tokią iniciatyvą ir ar jaučiate, jog tapęs žemės ūkio ministru kol kas nepakankamai intensyviai bendravote su ūkininkų organizacijomis? LŽŪT posėdyje nuskambėjo teiginiai, esą organizacijos jau nebevarstys valdžios durų, nes mokesčiai ūkininkams vis tiek keliami, su jais net nediskutuojama apie jų įvedimą.

Su ūkininkų organizacijomis tikrai pakankamai intensyviai nuolat bendraujama ir diskutuojama. O su teiginiu, kad vykdoma pragaištinga žemės ūkio politika, nesutinku. Tiek ŽŪM, tiek Vyriausybė ir Seimas ieško geriausių sprendimų ir kompromisų, kad žemės ūkio politika būtų palanki žemdirbiui.

Antra skaudi tema – gaisro pasekmės Alytuje. Jūs teigėte, kad ūkiams bus kompensuota žala. Kaip tai bus daroma, kiek kompensuojama? Ar tai bus vienkartinės išmokos, ar ilgalaikės, nes kalbama, kad pasekmės bus jaučiamos dešimtmečius?

Visų pirma, į bėdą patekusiems žmonėms privalome padėti. Trečiadienį Vyriausybė pritarė Žemės ūkio ministerijos siūlymui nedelsiant pradėti kompensuoti žemdirbių dėl gaisro Alytuje patirtą žalą. Žemdirbiai dėl gaisro kasdien netenka pajamų, todėl džiaugiuosi, kad Vyriausybėje sutarėme, kaip jų nuostolius kompensuoti. Turime aiškų sprendimą, todėl neabejoju, kad nukentėjusiųjų nuostoliai bus kiek įmanoma operatyviau kompensuoti.

Alytaus miesto ir rajono savivaldybių administracijų direktoriai nuo lapkričio 15 d. galės teikti Finansų ministerijai bendrą prašymą skirti lėšų valstybės paramai gyventojams, ūkio subjektams ir (ar) kitoms įstaigoms už žalą, patirtą dėl ekstremaliosios situacijos, suteikti. Kadangi žala yra ne tik momentinė, bet ir tęstinė, todėl žalos atlyginimas nebus vienkartinis – savivaldybių administracijos duomenis privalės pateikinėti kas dvi savaites.

Nukentėję žemdirbiai turėtų kreiptis į Alytaus rajono savivaldybę ir pateikti prašymus kompensuoti žalą bei žalą įrodančius dokumentus. Pirmiausia į žalos atlyginimą galės pretenduoti ūkininkai ir įmonės, kurios dėl galimos taršos buvo priverstos išpilti pieną, patyrė ar patirs kitokių nuostolių.

Pastarosiomis savaitėmis buvote kritikuojamas dėl komandos pasirinkimo. Tiek jums, tiek Lietuvos socialdemokratų darbo partijai (LSDDP) priekaištaujama dėl esą suvešėjusio nepotizmo. Vis dėlto, pagal koalicijos sutartį būtent LSDDP atiteko teisė vadovauti Žemės ūkio ministerijai. Kaip manote, kas ir kodėl suinteresuotas, jog nepasirinktumėte tokios komandos, kokią manote turįs teisę pasirinkti?

Manau, kad visa ši istorija buvo dirbtinai išpūsta. Visi puikiai suprantame, kad ministro komanda yra sudaryta iš politinio pasitikėjimo postų. Tapdamas žemės ūkio ministru, aš prisiėmiau atsakomybę už šią svarbią sritį. Laukia daug darbų, todėl komanda yra labai svarbi. Juk  ne veltui sakoma: “Vienas laukia ne karys”. Džiaugiuosi, kad mano komandoje yra jaunų žmonių, kurie kupini entuziazmo, noro veikti, turi puikų išsilavinimą. Visais žmonėmis, kurie dirba su manimi, tikiu ir pasitikiu. Tikiuosi, kad jie nei manęs, nei žemdirbių nenuvils.

Pasitikėjimas Žemės ūkio rūmais (ŽŪR) gerokai susvyravo dar prieš 2-3 metus. ŽŪR gretas paliko įtakingiausios ūkininkų organizacijos, pradedant Lietuvos ūkininkų sąjunga, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, Lietuvos grūdų augintojų asociacija ir baigiant Lietuvos pieno gamintojų asociacija. Tad žemdirbių savivaldos finansavimas vien per ŽŪR tapo apskritai abejotinas ir nepriimtinas ūkininkams. Ministre, kokia jūsų pozicija – kaip reikėtų keisti ūkininkų savivaldos finansavimą?

Manau, kad žemdirbiai patys turėtų pasirinkti, kurią žemdirbius atstovaujančią struktūrą remti. Siūlysiu, kad nuo kitų metų deklaruojantys žemę ūkininkai pasirinktų, kokiai organizacijai skiria, pavyzdžiui, 1 eurą nuo hektaro. Naujasis žemdirbių finansavimo modelis galėtų įsigalioti nuo 2021 metų. Tam prireiktų teisės aktų pakeitimų ir programinių korekcijų pasėlių deklaravimo sistemoje.

Kalbant apie šiandieninę situaciją, finansavimą žemdirbių savivaldos stiprinimui iš valstybės gali gauti tik Žemės ūkio rūmai, nes taip yra numatyta Žemės ūkio rūmų įstatyme.

Koks būtų jūsų požiūris į Europos Sąjungos paramos skyrimą žemdirbiams, siekiantiems atnaujinti savo technikos parką – remti tik naujos technikos įsigijimą, draudžiant paramą naudoti senesnei technikai įsigyti, ar visgi sudaryti galimybę ūkininkams pirkti ir naudotą techniką. Antruoju atveju tektų pagrįsti tokį sprendimą klimato kaitos kontekste, kai siekiama investuoti į naujesnes technologijas, bet kaip tuomet kitu atveju spręsti tos technikos brangumo problemą?

Ar remti tik naują techniką, ar remti ir naudotą, vienareikšmiško atsakymo nėra, nes kiekvienas paramos modelis turi savo privalumų ir trūkumų.

Kai remiama ir naudota technika, pareiškėjas turi galimybę rinktis, ar įsigyti naują, ar naudotą techniką. Tai ypač svarbu smulkesnių ūkių atveju, kurių finansinės galimybės investuoti mažesnės. Tačiau finansuojant naudotą techniką, yra tikimybė, kad pareiškėjai įsigys techniką, kuriai jau buvo suteikta ES parama, tad galimi piktnaudžiavimo atvejai. Be to, nauja, nenaudota technika paprastai būna technologiškai pažangesnė, mažiau tarši. Taip pat, mano galva, svarbu atskirti motorines žemės ūkio trasporto priemones nuo padargų. Naudoti ar nauji padargai niekaip neprisideda prie taršos didinimo.

Šiuo metu KPP veiklos srities „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ paramos lėšomis finansuojamas tik naujos žemės ūkio technikos įsigijimas. O pagal  KPP veiklos sritis „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“ ir „Parama smulkiems ūkiams“ pareiškėjai gali įsigyti ir naudotą techniką bei įrangą.

Ne kartą išsakėte abejones dėl Žemės ūkio ministerijos perkėlimo į Kauną. Sykiu kalbama ir apie tai, kad vertėtų kai kuriuos padalinius perkelti į Panevėžį, Šiaulius, kitus miestus. Kaip tokiu atveju darniai funkcionuos ŽŪM atskiri skyriai, padaliniai? Juk yra sakoma: „Gerais norais ir kelias į pragarą grįstas“. Tad ar nebus panašiai?

Posakis į posakį. „Nestatykime vežimo prieš arklį“. Šia tema yra labai daug prišnekėta, sukeltas nereikalingas triukšmas, todėl siūlau palaukti, kol savo darbą atliks speciali darbo grupė, kuri atlieka teisinę, socialinę ir finansinio poveikio analizę bei nustatys pagrįstus terminus tikslams įgyvendinti. Kai šį mėnesį sulauksiu minėtosios darbo grupės pasiūlymų, tada bus galima konkrečiau komentuoti šią situaciją. 

Jei vis dėlto ŽŪM liks Vilniuje kartu su didžiąja dalimi ministerijos skyrių ir padalinių. Kaip jūsų nuomone reikėtų skatinti regionus, kad jie ne tik sparčiau vystytųsi, bet ir jaustų, jog yra be galo svarbūs valstybei? Klausiame labai konkrečiai, nes dabartinė valdžia vietoje įprastų kaimo žmogui laiškininkų, paleido mobilių laiškininkų projektą. Buvo atleisti iš darbo žmonės, kurie betarpiškai bendraudavo su kaimo žmogumi. Provincijoje daug kur išnyko vadinamosios ambulatorijos, uždaromos mokyklos, pašto skyriai, kai kur užkalti net kultūros namų langai. Tad ir susidaro įspūdis, kad regionų vystymasis yra tušti valdžios vyrų pliurpalai.

Aš pats, kaip sakoma, esu iš kaimo ir puikiai suprantu apie ką jūs kalbate. Didžia dalimi tokie pokyčiai regionuose vyksta dėl ekonominių priežasčių – žmonės išvažiuoja  iš kaimo dėl didesnių galimybių rasti darbą, bet reikia pasidžiaugti, kad, nepaisant nutekėjimo, regionai gyvuoja. Nemažai važinėju po Lietuva ir džiugu matyti kiek daug gražėjančių miestelių, kiek aktyvių bendruomenių turime. Žinoma, regionams reikia padėti.

Nors ir yra išleista Baltoji knyga, kurioje daug dėmesio skiriama regionams, dabar derinamas regionų vystymo priemonių planas. Būtų labai gerai ir partiniu lygiu patvirtinti tęstinę strategiją.  Tai leistų nesiblaškyti, o nuosekliai ir kryptingai dirbti tam, jog regionai nesunyktų, o taptų svarbia šalies ekonomikos, kultūros, turizmo dalimi.

Esate vienas tų, kurie išsakė itin kritišką nuomonę, kuomet Prezidentūra pasiūlė naikinti  dyzelinio akcizo lengvatą žemdirbiams ir už tas lėšas geriau remti pensininkus ir socialiai pažeidžiamas grupes. Trumpalaikėje perspektyvoje tarsi buvote pasiekęs pergalę ir tas akcizo lengvatos naikinimo klausimas lyg ir buvo atidėtas. Kokia situacija yra šiuo metu?

Reaguodamas į susiklosčiusią situaciją ir siekdamas apginti žemdirbių teisėtus interesus, kartu su kitais Seimo nariais pasiūliau nuosaikesnį lengvatinio akcizo tarifo didinimą. Manau, kad akcizų tarifas gazoliams, skirtiems naudoti žemė ūkio veikloje, turėtų didėti  tuo pačiu procentu, kaip ir standartinis akcizo tarifas gazoliams, t. y. 7,2 proc. nuo dabar galiojančiojo arba iki 60 Eur už 1 000 litrų.

Šiuo metu Seime yra įregistruoti ir bus svarstomi trys akcizų įstatymo pakeitimo projektai: Prezidentūros, Finansų ministerijos ir šis. Seimo kaimo reikalų komitetas pritarė pasiūlymui, jog akcizų tarifas žemės ūkyje naudojamam dyzelinui didėtų iki 60 Eur už 1 000 litrų. 

Patikslinkite prašau situaciją dėl taršos mokesčio žemės ūkio technikai. Viena vertus, Aplinkos ministerija mums pateikė atsakymus, kad joks taršos mokestis ūkininkų technikai nebus taikomas, esą vyksta tik konsultacijos tarp ministerijų. Tačiau kita vertus, žiniasklaidoje prakalbote apie labai konkretų taršos mokestį. Kaip yra iš tikrųjų, kokie atlikti skaičiavimai ir kada bus pateiktas projektas visuomenei svarstyti, o ne tik tarp valdininkų?

Aplinkos ministerija pateikė Seimui įstatymo projektą, kuriame siūlomas oro taršos mokestis priklauso nuo technikos naujumo bei jos galingumo. Svarbu tai, kad mokestis nustatomas ne technikos vienetui, bet priklausytų nuo sunaudoto žemės ūkio lengvatinio kuro kiekio. Lapkričio 6 d. Seimo kaimo reikalų komitetas tokiam pasiūlymui nepritarė.

Gal galite paaiškinti visuomenei, kokias ŽŪM pavaldžias įstaigas planuojama sujungti artimiausiu metu, o kurias tik reorganizuoti? Paaiškinkite prašau, kam viso to reikia?

Visos ministerijos valdymo srities valstybės valdomų įmonių planuojamos pertvarkos ir terminai, ūkio subjektų veiklos priežiūrą atliekančių institucijų ir jų funkcijų konsolidavimo ir optimizavimo planai yra patvirtinti Vyriausybės protokolais.  Tačiau šioms pertvarkoms nepritarė Seimo Kaimo reikalų komitetas.

Seimas neseniai atmetė siūlymą dėl 3 valstybės įmonių (VĮ Valstybės žemės fondas, VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras ir VĮ Distancinių tyrimų ir geoinformatikos centras „GIS-Centras“) funkcijų konsolidavimo vienoje įmonėje. Seimas taip pat dar turi balsuoti dėl Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos prijungimo prie Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos.

Žemės ūkio ministerija yra paprašiusi VĮ Turto banko į privatizuojamų objektų sąrašą įtraukti visas valstybei nuosavybės teise priklausančias ir šiuo metu ministerijos patikėjimo teise valdomas uždarosios akcinės bendrovės “Mašinų bandymo stotis” akcijas. Šią bendrovę bus siekiama privatizuoti.

Akivaizdu, kad ūkininkija prieštarauja veislininkystės įmonių privatizavimui. Tik didelių pastangų dėka pavyko sustabdyti UAB „Šilutės veislininkystė“ ir UAB „Panevėžio veislininkystė“ privatizavimą. Tačiau šių įmonių vadovai sako, kad laimėtas tik mūšis, o ne karas. Esą šių įmonių privatizavimo klausimą ketinama kelti 2020 metais. Ministre, paaiškinkite prašau, kam reikia vis dirginti ūkininkus ir kelti tą patį klausimą? Kodėl negalima palikti to taip, kaip yra, nes bendrovės išties tarnauja ne kam kitam, o ūkininkams?

Valstybės kontroliuojamų veislininkystės bendrovių privatizavimo klausimas keliamas prie visų vyriausybių. Dalis jų jau privatizuota, dalis – sujungta. Tačiau juk tos bendrovės tam ir buvo sukurtos, kad padėtų mūsų ūkininkams gauti aukštesnę veislinę vertę su mažesnėmis išlaidomis. Yra replikuojančių, kad kam čia Lietuvoje užsiimame veislininkyste, jei kitose šalyse yra aukštesnio produktyvumo gyvulių ir mes galime bet ką nusipirkti. Tik reikia paklausti, kiek ilgai dar tokiomis kainomis galėsime nusipirkti veislinės medžiagos, kiek bus prarasta darbo vietų, kiek nesumokėta mokesčių į valstybės biudžetą. Čia juk kalba eina apie visos grandinės nutraukimą, t. y. svarbūs bendrovės mokami mokesčiai, darbuotojų gaunami atlyginimai, už kuriuos jie perka kitas prekes ir paslaugas. 

ŽŪM kontroliuojamos veislininkystės bendrovės padeda mūsų šalies ūkininkams stabilizuojant paslaugų kainas, vertinant ir išsaugant veislinius gyvulius, išlaikant vietinių veislių genofondą. Tikiuosi, kad bendrovės kartu su ūkininkų atstovais ir veislininkystės asociacijomis sugebės išplėtoti teikiamas paslaugas, galbūt pradės teikti ir naujas paslaugas, tokias kaip aprūpinimą veisliniais gyvuliais.

Atsižvelgdami į EBPO rekomendaciją  atsisakyti valstybės dalyvavimo mažose, tik komercinę veiklą vykdančiose ir specialiųjų įsipareigojimų neturinčiose bendrovėse, ieškome būdų, kad bendrovių akcijų galėtų įsigyti ūkininkai, kurie naudojasi jų teikiamomis paslaugomis. Tai būtų naudingiausia – įmonės vykdytų veislininkystės veiklą, o ūkininkai būtų suinteresuoti veiklos rezultatais.

Kodėl Žemės ūkio ministerija iš UAB „Šilutės veislininkystė“ ir UAB „Panevėžio veislininkystė“ valdybų atšaukė žemdirbių savivaldos atstovus? Nejaugi kabinetuose dirbantys valstybės tarnautojai už ūkininkus apie veislininkystę išmano geriau? Ar planuojama savivaldos atstovus sugrąžinti į minėtų įmonių valdybas?

VĮ Turto bankas prašė perduoti privatizavimui bendroves be valdybų, todėl 2019 m. balandžio mėnesį vykusiuose visuotiniuose akcininkų susirinkimuose buvo pakeisti UAB „Šilutės veislininkystė“ ir UAB „Panevėžio veislininkystė“ įstatai ir atšauktos valdybos.

Nuo šiol atrankas į nepriklausomus valdybos narius organizuoja atrankos agentūros, kurios, naudodamos savo turimas duomenų bazes ir kitą prieinamą informaciją, visą skelbimo apie atranką laikotarpį privalo ieškoti kandidatų, atitinkančių jiems keliamus reikalavimus. Bendrieji reikalavimai ir nepriklausomumo kriterijai numatyti atrankos apraše, o specialiuosius pateikia ministerija, kai nusprendžiama, kokių kompetencijų atstovo reikia į valdybą.

Ministerija negali grąžinti savivaldos atstovų – jie turėtų dalyvauti nepriklausomo valdybos nario atrankoje, jei būtų nuspręsta, kad bendrovėse vėl sudaromos valdybos.

Glifosato naudojimą žemės ūkyje Lietuva planuoja uždrausti anksčiau, nei likusios Europos Sąjungos šalys. Ar tikrai mums būtina bėgi prieš traukinį, o ne sėdėti jame kartu su kitomis šalimis? Kokia būtų jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Lietuva neuždraudė naudoti augalų apsaugos produktų, kurių sudėtyje yra glifosato. Tačiau mes neseniai kartu su Valstybine augalininkystės tarnyba, Lietuvos ūkininkų sąjunga, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, Lietuvos grūdų augintojų asociacija pasirašėme deklaraciją, kuria įsipareigota nenaudoti augalų apsaugos produktų, kurių sudėtyje yra glifosato, maistui ir pašarui auginamų javų, žirnių, rapsų, linų, pupų, garstyčių, lubinų pasėliuose jų vegetacijos metu, t. y. nuo sėklos sudygimo iki derliaus nuėmimo.

Glifosato patvirtinimo ir naudojimo terminas Europos Sąjungoje pratęstas iki 2022 m. pabaigos. Europos Komisija įgaliojo 4 valstybes nares – Prancūziją, Vengriją, Olandiją ir Švediją peržiūrėti glifosato duomenis ir parengti ataskaitą, kurios pagrindu bus sprendžiama dėl tolesnio glifosato patvirtinimo atnaujinimo nuo 2023 metų.

Kuomet pradėjote dirbti ministru, ką radote ministerijoje kalbant apie Bendrosios žemės ūkio politikos po 2020 metų klausimą? Kiek buvo pasistūmėjusios derybos, kiek suformuota Lietuvos pozicija? O gal neradote nieko konkretaus?

Kalbant apie ES bendrąją žemės ūkio politiką po 2020 metų, nuo pat teisėkūros pasiūlymų paskelbimo 2018 metais vyksta nuoseklus darbas įvairiuose ES Žemės ūkio ir žuvininkystės tarybos formatuose (darbo grupėse, Specialiajame žemės ūkio komitete ir pačioje Taryboje).

Iš esmės nuveikta nemažai, tačiau šiuo metu pasiekta stadija, kai dauguma valstybių narių atvirai teigia – norint pasiekti susitarimą, būtinas derybų dėl Daugiametės finansinės programos po 2020 metų užbaigimas, nes tik po to bus aišku, koks finansavimas skiriamas ir kaip atrodys svarbiausi BŽŪP reformos elementai. Taigi, būtinas Europos Vadovų Tarybos indėlis, nepamirštant ir naujai išrinkto Europos Parlamento vaidmens.

Lietuvos pozicija yra suformuota, dėl esminių aspektų pasisakoma įvairiuose lygiuose, pradedant nuo valstybės vadovų susitikimų ir baigiant specialistų atstovavimu darbo grupėse.

Kokios yra Lietuvos derybinės pozicijos, derantis su Europos Sąjunga po 2020 m. dėl tiesioginių išmokų dydžio? Paminėkite konkrečius skaičius su palyginimu tai, ką turėsime iki 2020 metų.

Pagal Europos Komisijos pasiūlytą scenarijų Lietuvoje kitais metais vidutinė išmoka turėtų būti apie 174 EUR/ha, o iki finansinio laikotarpio pabaigos pasiekti 204 EUR/ha.  Žemės ūkio ministerijos siekis žemiškas – Lietuvos ūkininkai turi gauti tokias pat išmokas, kaip ir kitų valstybių narių ūkininkai. Kalbant skaičiais, vidutinė išmoka turi siekti 259 EUR/ha naujojo finansinio laikotarpio pabaigoje, t. y. ES vidurkį.

Pienininkystė iki šiol stipriai traukiasi. Ūkiai išparduoda pienines karves, nes pas mus pieno supirkimo kainos yra ne tik mažiausios Europos Sąjungoje, bet net ir stiprokai (2,5-3 centais už kilogramą) atsiliekame nuo autsaiderių (Latvijos, Rumunijos). Ar įmanoma čia ką nors pakeisti? Juk lietuviškas pienas parduotuvėje kainuoja iki 25-30 proc. daugiau, nei toks pats pienas, pagamintas Lenkijoje. Ar yra bent kokia nors galimybė suvaržyti pieno perdirbėjų viršpelnius, o gal skirti didesnę tiesioginę paramą pieno gamintojams?

Per metus ūkių, laikančių karves, skaičius sumažėjo 14,2 proc. (5,4 tūkst. ūkių). Nepaisant to, pieno supirkimas per 2019 m. 1-9 mėn. sumažėjo tik 1,1 proc. Pieno ūkiuose pieno gamyba intensyvėja, auga karvių produktyvumas. 2018−2019 m. iš vienos karvės vidutiniškai primelžta 7 857 kg pieno, produktyvumas išaugo 3,1 proc.

Pieno gamintojai gauna maksimaliai galimas pereinamojo laikotarpio nacionalinės paramos išmokas. Šios paramos suma pieno ūkiams 2019 m. yra 13,6 mln. Eur. Pieno ūkiai gauna ir ES susietąją paramą už pienines karves – net 38 proc. visos susietosios paramos yra skiriama būtent pieno ūkiams. Šiemet minėtiesiems ūkiams yra skirta 27,6 mln. Eur.

Deja, bet realybė tokia, kad pieno supirkimo kaina Lietuvoje yra mažiausia ES. Tam turi įtakos įvairūs veiksniai. Vienas svarbiausių – pieno ūkiai yra gana smulkūs, o jų derybinė galia – maža. Kooperacija plėtojasi gana vangiai, o gamintojų grupės, kurios galėtų sukaupti didesnį pieno kiekį ir bendrai derėtis jį parduodant, iš viso nesikuria. Didelis skaičius smulkių pieno ūkių lemia ir didelius pieno surinkimo kaštus. Tuo tarpu pieno perdirbimo sektoriuje yra susiformavusi oligopolinė rinkos struktūra.

Esant rinkos ekonomikos sąlygoms, Vyriausybė neturi teisinių galių nustatyti pieno supirkimo kainų ar kitaip reglamentuoti pieno perdirbimo įmonių pelnų.

Smulkus pieno ūkis niekada nebus lygiavertis partneris didelei pieno supirkimo įmonei, todėl tokie ūkiai turi jungtis ir derėtis kartu. Labai svarbu ir pieno supirkimo efektyvumo didinimas. Nepaisant, kad pieno ūkių mažėja, pieno supirkimo tinklas išlieka platus, dažnai viename kaime veikia keli punktai, kurie superka po nedidelį pieno kiekį. Taigi, pieno gamintojai turėtų aktyviau dalyvauti pieno supirkimo veikloje. Labai svarbu informuoti pieno gamintojus apie supirkimo įmonių mokamas pieno kainas, kad gamintojai turėtų kuo išsamesnę informaciją ir galėtų priimti sau tinkamus sprendimus.

Facebook komentarai

T Hegvita agro