Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

Žmogiška kiaulystė, kiauliškas žmogiškumas, o gal... žmogiškas kiauliškumas?

Autorius: Vilė LEŠČINSKIENĖ
Vilė Leščinskienė.
Vilė Leščinskienė.
Printer Friendly, PDF & Email

Lietuvių kalboje visaip išlinksniuota ir perlinksniuota kiaulė, įvairiuose pasakymuose minima dažniausiai norint parodyti neigiamą atspalvį. „Pakišo kiaulę“, „padarė kiaulystę“, „turi kiaulės akis“, „ ot, kuilys“ – tai tik trupinėliai mums iki skausmo žinomų frazių, skirtų nedoriems žmonių poelgiams apibūdinti.

Tačiau nuo senų senovės, pagal lietuvių gyvenimo būdą sprendžiant, kiaulė buvo tas gyvulėlis, be kurio žmogus gyventi negalėjo. Nupenėtą kriuksę pjaudavo, dievams aukodavo protėvių gentys, tikėdamiesi vaisingumo, derlingumo, o ir dar šiame amžiuje, iki ne per seniausiai kiaulė buvo vienas pagrindinių, sočią žiemą garantuojančių prasimaitinimo šaltinių. Pas kiekvieną kaimo žmogų nešildomame trobos gale arba palėpėje kabėdavo aibė prirūkytų kumpių, dešrų, skilandžių. Buvo populiaru kiaulę skersti vestuvėms, krikštynoms ir kitoms šventėms, kad svečiai kelioms dienoms vyniotinių, kepsnių ir kitokių sočių mėsiškų vaišių nepritrūktų. Tik štai deja atėję laikai, kad Afrikinio kiaulių maro grėsmės sukelti aukšti kiaulių auginimo reikalavimai atbaidė didžiąją dalį žmonių jas laikyti, o ir štai dabar paskutiniams likusiems jų augintojams jau svyra rankos – dėl kiaulienos pertekliaus Europos sąjungoje jas auginti tapo išvis nuostolinga.

Ir štai, kadaise gana absurdiškai skambėję sveikatos netausojančiųjų juokeliai, atsakant į susirūpinusių artimųjų pastabas „bus tų kepenų, bus tų inkstų – pilnos parduotuvės jų, nusipirksiu, nusinešiu pas daktarus ir pakeis“, greitu metu matyt išsipildys. JAV medikai jau sėkmingai persodino žmogui kiaulės inkstą, kas reiškia, kad ateityje genetiškai modifikuotos knysliukės galės tapti organų donorėmis. Visi šaukia „valio“ pažangiajai medicinai, nors šioje vietoje dar daug daug nežinomųjų.

Nevalingai kyla dviprasmiškos mintys. Ar šioje situacijoje mokslas nepasielgė „kiauliškai“ su pačiomis kiaulėmis? O kaip gi gyvūnų teisės, nes vis tik tai iš tam tikros pusės yra savanaudiška ir su natūralumu prasilenkę? Ar tokie žaidimai nesibaigs įvairiais neplanuotais, prieš pačią žmoniją atsigręšiančiais, genetiniais nukrypimais? Žvelgiant į ateitį, išvis – kas žino, gal laukia toks scenarijus, kaip iš fantastinio siaubo filmo, kai tokie variantai ateityje bus atliekami ir su žmonėmis: gal nebe kiaulės, o žmonės bus auginami specialiai organų donorystei? Ir po tokio minčių lietaus kokie teisingi atrodo kažkur girdėti žodžiai, kad ne kas kitas, o žmogus yra pats baisiausias padaras šioje žemėje, kuris per savo egoizmą pats save ir susinaikins. Žmonija savo įžūlumu jau seniai kiaules lenkia, tad jeigu gyvūnijos pasaulis turėtų kokį posakių žodyną, tai tikrai jame ne kas kitas, o žmogus neigiamame kontekste varijuotų.

Kita vertus, jei mes nieko netyrinėtume, nesidomėtume, neeksperimentuotume ir netobulėtume, jau seniai būtume išnykusi rūšis. Ir garantuoju – turbūt visai kitaip šnekėčiau, jei žinočiau, kad vienintelis išsigelbėjimas man ar man brangiam žmogui iš mirties gniaužtų šiuo metu būtų inksto, ar bet kurio kito, gyvybiškai svarbaus organo persodinimas.

Facebook komentarai

bas

a