Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Žolynų atsėjimas ir rūpestis kraštovaizdžiu kai kuriems ūkininkams reikš bankrotą

Autorius: Dainius ŠEPETYS
Asociatyvi nuotr.
Asociatyvi nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Žemės ūkio ministrui Kęstučiui Navickui šūktelėjus – „Suartas pievas reikės atsėti“ – Lietuvos žemdirbiai sunerimo. „O gal iš tiesų reikės?“, – svarsto žemdirbiai. Kadangi ministras rėmėsi ES reikalavimais žemės ūkiui, pasidomėjome Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nario Broniaus Ropės, ar tikrai taip bus?

Ūkininkai užvertė skundais

„Pastaruoju metu ūkininkai tiesiog užvertė mane nusiskundimais tiek dėl Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) planuojamų Geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės (GAAB) reikalavimų, tiek reikšdami susirūpinimą dėl Žaliojo kurso ir ekoschemų – žemdirbiai skundžiasi, kad ŽŪM rengia naująją BŽŪP įgyvendinimo tvarką, neįsiklausydama į ūkininkų, kuriems tuos reikalavimus teks įgyvendinti, praktinius patarimus“, – sako B. Ropė.

Pasak jo, ES institucijos – Europos Parlamentas, Europos Komisija ir Taryba – susitarė dėl bendrųjų principų: kokia turėtų būti ES Bendroji žemės ūkio politika bei koks finansavimas bus skiriamas jos įgyvendinimui.

„Kartu su žemdirbiais dėjome didžiules pastangas, kad sekančio laikotarpio BŽŪP būtų sąžininga ir nediskriminacinė, kad mūsų žemdirbiams mokamos tiesioginės išmokos siektų ES vidurkį“, – sako europarlamentaras.

Dar 2018 m. vasarį EP Peticijų komitetui buvo įteikta per 52 tūkst. piliečių pasirašyta peticija „Sąjungoje, kurioje visi lygūs, negali būti antrarūšių ūkininkų“.

Ketvirtus metus EP aktyvi peticija reiškia, kad jos reikalavimai yra pagrįsti, o žemdirbių lūkesčiai – teisėti. „Galima sakyti, kad bent jau žemės ūkio srityje, mes neturime kito tokio atvejo, kai EP peticija gyvuoja taip ilgai“, – pastebi B. Ropė. Tačiau šiandien Lietuvoje žemdirbių gaunamos tiesioginės išmokos tesiekia 70 proc. ES vidurkio. O ir 2027 m., tai yra, iki naujojo ES finansinio laikotarpio pabaigos numatyta, kad išmokos Lietuvai tesieks 82 proc. ES vidurkio.

Paklaustas, kodėl pašnekovas kalba apie išmokas, kai mus domina suartų pievų klausimas, jis sakė: „Būtent jos sudaro reikšmingą ūkininko pajamų dalį bei būtent šios lėšos skirtos palaikyti ūkio gyvybingumą, taip pat ir ES keliamų reikalavimų laikymąsi, o kol kas Lietuvos žemdirbys ir taip yra silpnesnėje konkurencinėje pozicijoje dėl mažesnių gaunamų išmokų“.

Jo nuomone, labai svarbu, kad darydama namų darbus, rengdama būsimosios BŽŪP įgyvendinimo nacionalinį strateginį planą, ŽŪM kruopščiai pasvertų kiekvieną siūlomą priemonę, praktiškai aptartų jos įgyvendinamumą su ūkininkais ir sudarytų visas sąlygas žemdirbiams ūkininkauti pagal ES reikalavimus, tačiau oriai iš savo veiklos uždirbant.

Deja, ūkininkai ruošiami žiniai, kad privalės atsėti suartas daugiametes pievas – BŽŪP 2023-2027 m. Strateginiame plane ŽŪM GAAB-1 reikalavimą dėl daugiamečių žolynų išlaikymo ketinama taikyti ūkio, o ne, pavyzdžiui, nacionaliniu ar regioniniu lygiu, ką leidžia reglamentas. Kodėl linkstama prie sudėtingiausio ir Lietuvos žemdirbiams pražūtingiausio kriterijaus? Pabandykime įsivaizduoti, kaip tai atrodys praktiškai.

Galutinai užspaus žemdirbius

Niekam ne paslaptis, kad kaimas Lietuvoje sensta. Garbaus amžiaus žemės savininkai, nepajėgdami ūkininkauti, deklaruoja daugiametes pievas. Atėjus laikui, tą žemę perleidžia dirbti naujiems savininkams, kurie nematydami perspektyvų gyvulininkystėje, žemę suaria ir apsėja arba apsodina daugiamečiais augalais, pavyzdžiui sodais ar uogynais.

„Jei ŽŪM nepakeis savo planų dėl daugiamečių žolynų išlaikymo ūkio lygiu, tokie ūkininkai netrukus sulauks raginimo suartus žolynus atsėti“, – teigia B. Ropė, retoriškai klausdamas: „O ką tai reikš ūkininkui, kuris planavo veiklą, į ją investavo, vildamasis užsiimti augalininkyste ar, pavyzdžiui, sodininkyste, veikiausiai prisiėmė nemažai finansinių įsipareigojimų? Tai, greičiausiai, reikš bankrotą“.

Pasak europarlamentaro, Lietuvoje yra apie 12 proc. nedeklaruojamų nenaudojamų žemės ūkio naudmenų. Būtent jomis būtų galima išspręsti problemą. Tereikia paieškoti racionalių sprendimų ir juos apginti Europos Komisijoje.

Dalį ploto turės skirti kraštovaizdžiui?

Pagal kitą ŽŪM planuojamą GAAB-7 reikalavimą, sėjomainą žemdirbys turės planuoti ne dvejų, kaip Lietuvoje įprasta, o trejų metų principu. Dar vienas žemdirbių susirūpinimą keliantis reikalavimas – žinia, kad ūkis bent 4 proc. nuo savo dirbamos žemės ploto (kurio nemažą dalį dažnas ūkininkas nuomojasi) turės skirti negamybiniams plotams ir kraštovaizdžiui.

„Naujame Reglamente dėl BŽŪP strateginių planų 9 GAAB nurodoma: „Minimali, ne mažesnė kaip 4 proc., ariamos žemės dalis ūkio lygiu turi būti skirta negamybiniams plotams ir kraštovaizdžiui, įskaitant pūdymus“. Verta žinoti, kad ši procentinė dalis gali būti sumažinta iki 3 proc., jeigu ūkininkas įsipareigos bent 7 proc. ploto auginti tarpines kultūras ar azotą fiksuojančius augalus, nenaudodamas augalų apsaugos priemonių“,  sako B. Ropė.

Reglamente penkioms valstybėms, turinčioms didesnį negu 50 proc. miškingumą (Suomijai (66,2 proc.), Švedijai (63,8 proc.) Slovėnijai (58,5 proc.) Estijai (53,9 proc.) ir Latvijai (52,8 proc.)), taikoma speciali 9 GAAB reikalavimų netaikymo išimtis. Tačiau Lietuvos žemės fondo duomenimis, šalyje yra 2 988 241 ha ariamosios žemės, iš kurios kaip ariamoji žemė naudojama tik 2 266 256 ha – t. y. Lietuvoje gamybiniams tikslams nenaudojama 24,2 proc. ariamosios žemės. Taigi 9 GAAB reikalavimas – nenaudoti bent 3 proc. ariamosios žemės – Lietuvoje viršytas 800 proc.

„Esu oficialiai užklausęs Europos Komisijos, ar jai žinomi minėti Lietuvos statistiniai duomenys apie nenaudojamą gamybiniams tikslams ariamosios žemės plotą, rengiant 9 GAAB taikymo išimtis bei ar Europos Komisija nemano, kad valstybėms narėms, kuriose daugiau kaip 3 (4) proc. ariamosios žemės yra nenaudojama gamybos tikslams, būtų tikslinga nustatyti 9 GAAB reikalavimų netaikymo išimtis?“ – dėstė B. Ropė, stebėdamasis, kad ŽŪM neišnaudoja šio sverto derybose su EK.

„Juk šio reikalavimo įgyvendinimas palies kiekvieną ūkininką, kuriam iš gamybos teks patraukti 4 proc. savo dirbamos žemės, – stebisi europarlamentaras. – Tad noriu kreiptis į Žemės ūkio ministrą ir paraginti jį ieškoti mūsų valstybės interesą geriausiai atitinkančių sprendimų – praktiškai su žemdirbiais aptariant kiekvieno planuojamo reikalavimo įgyvendinimą ir pasveriant tikėtiną naudą su kaina, kurią kiekvienam ūkiui teks sumokėti už to reikalavimo laikymąsi“.

Anot jo, Bendroji žemės ūkio politika turėtų būti įrankiu, padėsiančiu žemės ūkio sektoriui klestėti, todėl nereikėtų kurti tokios biurokratinės naštos, kuri galutinai nuvarytų žmogų nuo žemės.

Facebook komentarai

a

b