Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Žvėris šerti ar nešerti?

Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS
Asociatyvi nuotr.
Asociatyvi nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Medžiotojai nori, kad miškuose būtų kiek įmanoma daugiau žvėrių. Šį siekį stengiamasi įgyvendinti jau nuo pirmosios Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, kai po carinės Rusijos imperijos jungo, po karų ir revoliucijų, stambiųjų kanopinių žvėrių Lietuvoje buvo likę labai mažai. Žvėrių apsauga, gausinimas prasidėjo nuo 1920 m. įkuriamos prof. Tado Ivanausko vadovaujamos Taisyklingos medžioklės draugijos.

Po Antrojo Pasaulinio karo žvėrių gausinimo politiką įgyvendino Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija, Gamtos apsaugos komitetas, miškininkai. Ir pastangos davė rezultatus: praėjusio amžiaus 8-9 dešimtmečiuose ir 10 dešimtmečio pradžioje kanopinių žvėrių skaičius pasiekė iki tol Lietuvoje neregėtas aukštumas. Netgi buvo „perlenkta lazda“ ir žvėrys pradėjo daryti didžiulę žalą miškams bei žemės ūkiui.

Kai kanopinių žvėrių prisiveisė daug, pradėta rūpintis jų gausos reguliavimu, kad išvengti didelių nuostolių miškų ir žemės ūkiams. Visą savo darbinę veiklą paskyręs kanopinių žvėrių ir miško santykiams Lietuvos miškų instituto mokslininkas prof. Vytautas Padaiga sudarė leistinas kanopinių žvėrių miško ploto vienete normas ir kurį laiką žvėrių kaimenės po truputį buvo mažinamos. Šiuo metu Lietuvos miškuose gyvena ženkliai daugiau kanopinių žvėrių, nei buvo nurodoma dabar nors ir negaliojančiose kanopinių žvėrių tankio normose.

Gausinant kanopinių žvėrių populiacijas be kitų priemonių (taisyklinga, tausojanti medžioklė, draustinių steigimas, žvėrių perkėlimas į jų mažiau apgyvendintas teritorijas, brakonieriavimo mažinimas, natūralių pašarų miškuose gausinimas) svarbų vaidmenį atlieka ir papildomas žvėrių šėrimas, ypač sunkiomis giliasniegėmis žiemomis. Tad klausimas: šerti ar nešerti kanopinius žvėris aktualus.

Papildomas gausus šėrimas žiemą, vasarą ypač pasitarnavo šernų populiacijų gausos didėjimui. Gerai įmitusios, žiemos nepriteklių nejaučiančios šernės veda gausias jauniklių vadas, paršelius jau atsiveda ir jauniklės, dar metų amžiaus pilnai nesulaukusios patelės, o bet kuriuo metų laiku gimę šerniukai puikiausiai išgyvena, todėl šernų populiacija pūtėsi kaip „ant mielių“, kol iš dangaus trenkė afrikinio kiaulių maro žaibas...

Mano galva, pats principas gausiai šerti žvėris, kad jų priveisti kuo daugiau, yra ydingas. Ankščiau minėtos kanopinių žvėrių tankio normos yra paskaičiuotos, remiantis tyrimais, kiek kokių žvėrių Lietuvos miškuose, atsižvelgiant į miško dirvų derlingumą ir nuo to priklausančią medžių rūšių įvairovę, gali išgyventi mintant natūraliais gamtoje esančiais pašarais.Nesuprantu tų medžiotojų, kurie iš kiekvienos medžioklės, kurios organizuojamos vos ne kasdien, nori parsitempti pusę šerno, nupenėto tokiais pat pašarais kaip naminės kiaulės (kartais šernai šeriami dar ir visokiomis žuvų apdorojimo liekanomis, sovietmečiu šėrė netgi klijų fabriko atliekomis, teko miške matyti pasenusios realizacijai netinkamos duonos kepalų sukrautų stirtų, pridegusio pyrago gaminių krūvas, kombinuotųjų pašarų gamybos atliekas ir netgi prašvinkusių tortų.). Bet ar ne geriau parsinešti mažą natūraliais pašarais mitusio žvėries ekologiškos mėsos gabaliuką?

Medžiotojų klubai nėra pelno siekiančios įmonės, o miškų plotai nėra žvėrių fermos. Medžioklės tikslas, toli gražu, nėra mėsos paruoša. Todėl priveisti žvėrių tiek, kad jie negali išsimaitinti natūraliais pašarais, yra netinkami medžiotojų ir aplinkosaugininkų tikslai. Tik, kai dėl palankių klimatinių ir mitybos natūraliais pašarais sąlygų, kanopinių žvėrių prisiveisia per daug, medžiotojai privalo jų skaičių mažinti, kultūringai medžiojant. Ir taip didelę dalį kanopinių žvėrių mitybos neišvengiamai sudaro žemės ūkio kultūros, kas ženkliai padidina jų populiacijų gausos didėjimo spartą. Taigi, dar viena medžiotojų pareiga – žemės ūkio kultūras kiek įmanoma apsaugoti nuo kanopinių žvėrių  pakenkimų.

Žinoma, kai dėl kokių nors priežasčių žvėrių gausa ženkliai sumažėja, medžiotojų pareiga yra imtis visų galimų priemonių jų gausos atstatymui, įskaitant ir gausesnį papildomą šėrimą.

Kokius žvėris ir kuo šerti

Sureguliavus kanopinių žvėrių gausą iki normalaus dydžio, papildomai juos šerti reikėtų tik esant ypatingai nepalankioms išgyvenimo sąlygom,s labai šaltomis ir giliasniegėmis žiemomis.

a

Stambiausiems mūsų miškų žvėrims briedžiams (stumbrai Lietuvos miškuose dar vis neranda sau tinkamos vietos) papildomas šėrimas nereikalingas. Norint palengvinti jų gyvenimą žiemos metu, reikėtų tik lapuočių (ypač drebulės) medžių biržių kirtimą atidėti žiemos metui. Jei tai padaryti nepavyksta, miškininkai, bendradarbiaudami su medžiotojais, elninių žvėrių lankomose vietose specialiai nukerta drebulių, blindžių, šermukšnių. Nukirstų lapuočių medžių žieve ir ūgliais žiemos metu maitinasi ir taurieji elniai, danieliai, stirnos, zuikiai. Elniams, danieliams, stirnoms bei zuikiams tinka ir gerai paruoštas vasaros pradžioje nušienautos žolės šienas. Geriau tiks dobilai ar natūralių pievų įvairiažolis šienas.

Elniniams žvėrims papildomai maitintis žiemos metu skirti pašarai skirstomi į tris grupes: stambūs pašarai (aukštos kokybės šienas, lapuočių medžių šluotelės), sultingieji pašarai (obuoliai, šermukšnių uogos, morkos, bulvės, pašariniai ir cukriniai runkeliai) ir koncentruoti pašarai (gilės, kaštonai, įvairūs grūdai bei jų atliekos). Šluotelės rišamos iš įvairių lapuočių medžių bei krūmų šakelių, džiovinamos vėjo perpučiamose patalpose, kur nepatenka tiesioginiai saulės spinduliai.

Šernai – visaėdžiai žvėrys, tačiau papildomai šerti juos reikėtų natūralios kilmės pašarais: įvairiais grūdais, jų atliekomis, vaisiais, daržovėmis, šakniavaisiais.  Plintant Lietuvoje afrikinio kiaulių maro židiniams, šerti šernus visiškai uždrausta, leidžiant natūralios kilmės pašarus iki 100 kg naudoti tik žvėrių jaukinimo vietose, juos medžiojant tykojimo medžioklėse. Kai šernų šėrimas uždraustas, sultingaisiais ir koncentruotais pašarais nereikėtų šerti ir elnių bei stirnų, nes sunku šiuos pašarus pateikti elniniams žvėrims taip, kad jų negalėtų pasiekti ir šernai.

Stambiųjų ir sultingųjų pašarų santykis turėtų būti ne mažesnis kaip 1:3. Vienam elniui gilią žiemą (stirnoms kritiškas sniego dangos storis yra 15-20 cm, o elniams ir šernams- 20-30 cm) per parą reikia 5 kg sultingųjų, 1 kg koncentruotų ir 1 kg stambiųjų pašarų, o stirnai atitinkamai 5 kartus mažiau. Vienam šernui žiemą per parą reikia 2 kg koncentruotų ir 1 kg sultingųjų pašarų. Tačiau, kaip nurodo prof. V. Padaiga, didinant teritorijos talpumą elniniams žvėrims, svarbiausia yra gausinti jų natūralių pašarų išteklius, kurių negali pakeisti pašarai, skirti naminiams gyvuliams. Stirnoms varpinių žolių šienu galima pakeisti tik 1 proc., o dobilų šienu – 5-10 proc. natūralių pašarų spygliuočių miškuose. Esant nualintoms žiemos ganykloms, aukštos kokybės stambiais, sultingais ir koncentruotais pašarais stirnoms galima pakeisti iki 30 proc., o elniams – 50 proc. natūralių pašarų.

Žvėrių šėryklų tipai

Daug kur buvo praktikuojama žvėris šerti be kokių nors papildomų įrenginių: sultinguosius ir koncentruotus pašarus tiesiog išberiant ant miško paklotės, o šienas būdavo sukaišiojamas tarp medžių ir krūmų šakų, ant šakų sukabinamos ir šluotelės. Tokio šėrimo minusai tie, kad pašarai sušlampa nuo lietaus, susimaišo su dirvožemiu bei žvėrių išmatomis ir greitai sugenda. Tokia šėrykla greitai tampa dvokiančiu liūnu. Taip šeriant, gali būti platinamos žvėrių ligos. Tokias šėryklas kiekvieną pavasarį reikia iškuopti, pašarų liekanas užkasti, o šėrimo vietą dezinfekuoti arba perkelti kitur. Dabar pašarą žvėrims pilti ant žemės draudžiama – reikalinga įrengti specialius lovius ar kitaip pašarus pakelti nuo žemės paviršiaus.

Paprasčiausias šėryklos įrenginys yra stoginė su atvirais šonais. Šiose šėryklose pašarus  mažiau veikia krituliai, pašarai ilgiau išbūna sausi ir ne taip greitai genda. Dar mažiau pašarai kritulių veikiami stoginėse, kurių 2 ar 3 šonai yra uždari.Biriems pašarams (grūdai, grūdų atliekos) kartais įrengiami savotiški bokšteliai, į kuriuos pripilama gana daug pašaro, kuris žvėrims maitinantis pamažu savaime byra į šonuose pritaisytus lovelius.

a

Šienui įrengiamos tradicinės dengtos ar nedengtos ėdžios arba pastatomi bokštai su pakeliamu stogu. Bokštai patogūs tuo, kad į juos galima sukrauti šieno atsargas visai žiemai. Žvėrys šieną iš bokšto peša pro šonuose paliktus tarpus. Šluotelės kabinamos prie ėdžių ar šieno bokštų arba ant medžių ir krūmų šakų.

Elniniams žvėrims prie šėryklų ar atskirai būtina įruošti druskos laižyklas. Jos būna taip pat įvairių konstrukcijų. Paprasčiausia stulpinė laižykla, kai druskos ritinys užmaunamas ant kuolo. Nuo lietaus druska tirpsta, tirpalas teka stulpu žemyn, o žvėrys jį laižo. Jeigu naudojama biri druska, ant stovo viršaus pritvirtinamas koks nors indas su mažomis skylutėmis druskos tirpalui ištekėti. Druskos laižyklos gali būti įruošiamos medžių kelmuose, loviuose ir pan.

Šėryklas kanopiniams žvėrims negalima įruošti arti jaunų miško želdinių, nes, nors ir paėdę šėrykloje, elniniai žvėrys skabys medelių ūglius ar laupys žievę, o šernai knisdami dirvą išvartys mažus sodinukus.

Apie kurapkų lesinimą

Tenka apgailestauti, kad dabar mažai kur medžiotojai žiemos metu lesina kurapkas. Kurapkų gausa sparčiai mažėja visoje Europoje. Lietuvoje netgi uždrausta jų medžioklė. Sunkesnėmis žiemomis, kai susidaro storesnė sniego danga, o ypač, kai sniegas pasidengia ledo plutele po atlydžių ir lijundrų, laukų vištelėms išgyventi labai sunku. Kurapkoms dažniausiai iš eglišakių pastatomos slėptuvės – lesyklos, kurių viduje išberiama įvairių grūdų, grūdų atliekų, smulkintų šakniavaisių bei daržovių, šieno nuobirų, piktžolių sėklų.

a
Lesykla - slėptuvė.

Slėptuvės įruošiamos prie laukuose esančių tankių spygliuočių medžių želdinių, dygių krūmų (erškėčių, gudobelių) sąžalynų, kad paukščiams būtų kur slėptis nuo vanagų. Esant giliam sniegui, aplink lesyklas – slėptuves būtina jį nukasti. Labai efektyvus pagalbos būdas kurapkoms, kai suderinus su žemių savininkais, sniegas ruožais nustumdomas nuo žiemkenčių pasėlių. Taip palengvinamas gyvenimas ir zuikiams bei stirnoms, o žiemkenčiai per daug nenukenčia.

Atskiras kanopinių žvėrių papildomo maitinimo būdas yra pašariniai laukeliai. Šiuose laukeliuose, paprastai įdirbamuose miško aikštėse ar pamiškėse, sėjami įvairūs javai, kukurūzai, runkeliai, bulvės, topinambai, kmynai, įvairios kultūrinės žolės ir kt. žvėrių mėgstami augalai. Gerai, kai tokie laukeliai yra aptveriami ir žvėrys maitintis įleidžiami norimu laikotarpiu praardžius dalį tvoros ar atvėrus plačius vartus. Taip žvėrys maitinasi kaip įprastai natūraliose sąlygose, nesusikoncentruoja į labai mažą šėryklų plotą, dėl ko sumažėja galimas ligų platinimo pavojus.

Sugrįžo Lietuviška žiema

Jau buvome bepamirštą, kokios Lietuvoje būna žiemos, nes pastaraisiais metais tikrų žiemų nebuvo. Tačiau, kaip teigia viena garsi klimatologė, reikia skirti bendrą klimato šiltėjimą nuo orų sąlygų konkrečiu laikotarpiu. Tad laikas nuo laiko pasitaikys Lietuvoje ir tikrų senoviškų žiemų.

Sniegu užvertė ir miškus, ir laukus. Sniego dangos storis jau toks, kad kelia problemą stirnų ir kurapkų išgyvenimui. Ir ne tik dėl sunkumų susirasti maisto: giliame sniege stirnas lengvai sugaus vilkai, kurių jau pilna visose pakampėse, o kurapkas išgaudys plėšrieji paukščiai, lapės, kiaunės, benamiai šunys ir katinai.

Vėl pasigirdo primirštos kalbos apie žvėrių šėrimą, gelbėjimą nuo „baltojo bado“. Tačiau kokios dabar galėtų būti to šėrimo galimybės? Dėl išplitusio afrikinio kiaulių maro uždrausta šerti šernus. Juos galima tik jaukinti, medžiojant tykojimo būdu, netgi ribojant pašarų naudojimo kiekius. Elninius žvėris lyg ir galima būtų šerti, tačiau nei elniai (nekalbant jau apie briedžius), nei stirnos šienu labai nesižavi. O kaip šiems žvėrims pateikti koncentruotus ir sultinguosius pašarus, kad jų negalėtų pasiekti ir šernai?

Taigi, elninių žvėrių išsigelbėjimas – plynos miško kirtavietės ir ūkininkų laukai (žieminiai rapsai). Triukšmingųjų gamtos mylėtojų prakeiktose plynose kirtavietėse labai greitai po kirtimų priauga įvairių rūšių lapuočių medžių ir krūmų atžalų bei savaiminukų, kurių ūgliais maitinasi elniniai žvėrys ir net zuikiai. O brandžiame miške (gamtos mylėtojų šūkis – paverskime visus Lietuvos miškus sengirėmis) pomiškis ir trakas būna skurdūs arba iš viso jų nebūna.

Keistai dabar pas mus vystosi gamtos apsaugos ir ūkininkavimo miškuose reikalai. Visuomeninės rėksmingųjų gamtos mylėtojų organizacijos imasi tvarkyti ir žvėrių, ir miškų problemas. Aplinkos ministras netgi pažadėjo, kad miško sklypuose, kuriuose bus vykdoma kokia nors ūkinė veikla, bus statomos "fanieros" (garsiojo medžiotojo Algirdo Mykolo terminologija), kuriose bus nurodoma numatomų atlikti darbų pobūdis, tikslai, apimtys ir atlikimo laikas. Visi aktyvūs piliečiai, visuomeninės organizacijos ir grybautojai galės reikšti savo nuomonę ir daryti įtaką (o gal net nulemti) darbų vykdymo procesui. Miškininkai ir miškų mokslininkai tampa nereikalingi. Visuomenininkus, uogautojus ir grybautojus ypač nervina plynieji kirtimai, o miškininkai tokius kirtimus laiko būtina ir net gamtai naudinga ūkininkavimo miškuose dalimi, kuri niekaip neiššaukia miškų naikinimo proceso ir yra būtina gamtos ekologinėje grandinėje.    

Facebook komentarai