Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Žvėrių selekcija ar tik kaulų matavimas? Kodėl reikalinga atranka?

Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS
46 – auksiniai tauriojo elnio ragai.
46 – auksiniai tauriojo elnio ragai.
Printer Friendly, PDF & Email

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija, Lietuvos medžiotojų sąjunga „Gamta“, Sūduvos medžiotojų sąjunga, Ginklų pirklių asociacija ir Lietuvos medžiotojų draugija Aplinkos ministerijai teikia Medžioklės taisyklių pakeitimo projektą. „Agroeta“ autorius ir medžioklės žinovas Vytautas Ribikauskas pateikia savo įžvalgas, kaip reikėtų reglamentuoti kanopinių žvėrių patinų medžioklę.

Daugelyje Europos kraštų išnaikinus arba ženkliai sumažinus stambiųjų plėšriųjų žvėrių populiacijas, kanopinius žvėris gausiai šeriant žiemos metu, o pastaruoju metu dar ir šiltėjant klimatui, beveik nevyksta šių žvėrių natūrali atranka ir daug išgyvena fiziškai silpnų individų, kuriems dalyvaujant bandų reprodukcijoje, blogėja visos populiacijos būklė. Todėl reikalinga dirbtinė kanopinių žvėrių atranka.

„Baltijos vilkas“ kanopinių žvėrių atrankai siūlo priveisti kuo daugiau vilkų, tačiau vilkams dabar labiau už žvėrieną rūpi lengviau prieinama ir lengviau sumedžiojama naminių gyvulių mėsa. Tad medžiotojų įsikišimas į šį procesą tiesiog neišvengimas. Dirbtinė žvėrių atranka vyksta atrankinėmis medžioklėmis, kurių tikslas – gerinti ir nuolat išlaikyti kanopinių žvėrių populiacijų kokybę, kartu siekiant, kad žvėrys išaugintų vertingus trofėjus: elninių žvėrių patinai – ragus, o šernai – iltis. To siekiant, reikia žvėrių bandose išlaikyti tinkamą lyčių santykį bei amžiaus struktūrą.

Šiek tiek istorijos

Vokiečių miškininkas mokslininkas Ferdinandas von Raesfeldas dar 1906 m. pastebėjo, kad mažėja Vokietijos stirnų kūno masė bei patinų ragų dydis. Mokslininkas to reiškinio priežastimi įvardino neteisingą stirnų medžioklę, kai daugiausiai sumedžiojami stirninai su gerais šešiašakiais ragais, o patelės, jaunikliai ir ylaragiai ar šakiaragiai patinai nemedžiojami, manant, kad ir jie ateityje išaugins gerus ragus.

Dėl tokių medžioklių sumenko Vokietijos stirnų populiacija, todėl F. Raesfeldas iškėlė atrankinių medžioklių idėją. 1934 m. jis pateikė rekomendacijas, kaip planuoti elninių žvėrių medžiokles. Atsižvelgiant į lytį bei amžių, medžioklėse būtina laikytis atrankos, įvedant privalomą ragų pristatymą trofėjų apžiūroms.

Tarpukario Lietuvoje kanopinių žvėrių buvo mažai, jų medžioklė beveik nevyko, todėl apie atrankines medžiokles nebuvo net galvojama. Pokaryje, sparčiai gausėjant kanopinių žvėrių populiacijoms, labiau susidomėta trofėjais, ypač elninių žvėrių patinų ragais. 1970 m. Vilniuje įvyko pirmoji Pabaltijo respublikų medžioklės trofėjų paroda, vėliau tapusi tradicine. Siekiant pagerinti medžioklės trofėjų kokybę, susidomėta elninių žvėrių atranka. Kadangi nebuvo tyrimų, Lietuva žvėrių atrankinių medžioklių nuostatus „pasiskolino“ iš Vakarų socialistinių respublikų. Vėliau atrankinių medžioklių rekomendacijos parengtos ir Lietuvoje, šį procesą pritaikant vietos sąlygoms. 1974 m. buvo pradėti rinkti duomenys apie elninių žvėrių ragų išsivystymą, priklausomai nuo žvėrių amžiaus. 1976 m. medžioklės taisyklėse priimta nuostata visus sumedžiotų elninių žvėrių patinų ragus paruošti kaip trofėjus ir pateikti apžiūrai specialiai tam sudarytoms trofėjų vertinimo ekspertų komisijoms.

Perlenkta lazda

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje nueita dar toliau. Atrankinė medžioklė pavadinta žvėrių selekcija. Tuo laikotarpiu žmonėms griebiantis įvairiausių verslų, grupelė žvėrių selekcijos „profesorių“, pramokusių iš dantų išsivystymo ir nudilimo apytikriai nustatyti elninių žvėrių amžių ir pagal pasaulinius standartus išmatuoti bei balais įvertinti ragus, taip pat sugalvojo, jog žvėrių selekcija gali būti netgi verslu. Jie pasiekė, kad į medžioklės taisykles būtų įrašyta nuostata, jog elninių žvėrių patinus medžioti gali tik medžiotojo selekcininko kategoriją turintys medžiotojai. Taip ir prasidėjo apie 30 tūkstančių Lietuvos medžiotojų „krikštijimas“ selekcininkais. Akivaizdu, kad joks save gerbiantis medžiotojas nenorėjo būti „beteisiu“, negalinčiu sumedžioti netgi savo paties javų lauke užauginto ožio. Grupei žvėrių selekcijos „profesorių“, kuriuos labiau tiktų vadinti kaulų matuotojais (nes jų išsilavinimas nė iš tolo nekvepia gyvūnų selekcijos mokslais), taip ir pradėjo verslą. Tūkstančiai medžiotojų privalėjo išklausyti medžiotojo selekcininko kursus ir išlaikyti egzaminus.

Kai kur tie kursai buvo organizuojami daugiau ar mažiau tinkamai, tačiau būdavo ir taip, kad užtekdavo tik trumpų paskaitų ir kas galėtų paneigti, kad kai kam ir tų paskaitų išklausyti nereikėjo... Šauliai selekcininkais buvo krikštijami, kaip lietuviai pagonys verčiami krikščionimis, kai būriui vyžuotų būrų būdavo suteikiamas vienodas krikščioniškas vardas, minią apšlakstant švęstu vandeniu. Šiuo atveju medžiotojų krikštytojams į kišenes byrėjo šlamantieji, nes paprasto medžiotojo virtimas selekcininku jam kainavo nepigiai. O kai tų krikštijamųjų tūkstančiai, sumos susidarė nemenkos – argi ne verslas? Tačiau ko galėjo išmokti būsimieji selekcininkai per tokias skubotas krikštynas?  Dabar, kai didžioji šienapjūtė pasibaigusi, selekcininko kursai, žinoma, rengiami daug atsakingiau.

Dar daugiau, buvo prieita iki to, kad už elninio žvėries patino, netgi stirnino, nušovimą, kai jo ragai neatitikdavo kaulų matuotojų sudarytiems standartams, medžiotojas būdavo paskelbiamas brakonieriumi, jam skirdavo didelę baudą ir kuriam laikui atimdavo teisę medžioti. Pavyzdžiui, sumedžioto ožio ragams centimetru neatitikus matuotojų nustatytoms normoms, medžiotojas būdavo prilyginamas brakonieriui, tarsi žvėris medžiotas be jokių dokumentų, ne sezono metu ir dažnai su nelegaliai laikomais ginklais. O aplinkosaugininkai, suskaičiavę gramatines klaidas medžioklės dokumentuose ir selekcijos mokslų pažeidimus, džiūgaudami skelbė, kad daugiausiai brakonieriauja patys medžiotojai. Tik vėliau, už žvėrių selekcijos nuostatų pažeidimus nubaustiems medžiotojams, pradėjus laimėti teismuose bylas, šių absurdiškų baudų buvo atsisakyta.

Ar reikalinga žvėrių selekcija?

Atrankinė medžioklė reikalinga. Visi, kas naudoja gyvus organizmus savo tikslams, dažniausiai vykdo jų atranką: vykdydami atrankinius miško kirtimus, miškininkai pirmiausia iškerta blogesnės kokybės medžius; gyvulių augintojai, prireikus mėsos, juk neskerdžia pačius geriausius veislinius gyvulius; netgi retinant darže runkelius, išrauni silpniausius, sausašaknius daigus ir palieki stipriausius su geromis šaknimis. Tačiau selekcija yra mokslas, tiriantis gyvųjų organizmų paveldimųjų savybių keitimą ir tobulinimą, naujų veislių, hibridų kūrimas. Teorinis selekcijos pagrindas yra genetika, o svarbiausi metodai: atranka, kryžminimas, hibridizacija, dirbtinė mutagenezė, poliploidija bei heterozė. Taigi, atranka yra tik viena selekcijos dalis.

Vykdant vien tik atranką, ar naminiai gyvūnai būtų tapę tokiais, kokie jie yra dabar: karvės paverstos pieno cisternomis arba mėsos kalnais; vištos ištisus metus kasdien deda po kiaušinį kol nugaišta, o būdamos laukinėmis daugiausia per metus sudėdavo 20 kiaušinių; kokių tik nėra išvesta arklių veislių – nuo šuns dydžio iki sunkiasvorių, galinčių patempti visą traukinį, o apie šunis net kalbėti nesinori. Ir tam neužteko tik atrankos. Buvo naudojamas kryžminimas, hibridizacija ir visi kiti selekcijos metodai, o pastaruoju metu gal ir genų inžinerija.

Naminius gyvūnus daryti produktyviais gal ir reikėjo, kad nebadautų vis gausėjanti žmonių populiacija, bet ar reikia tyčiotis iš vis dar egzistuojančių laukinių gyvūnų – tegul jie kuo ilgiau išlieka tokie, kokius juos sukūrė ir ištobulino pati motina Gamta. Ar reikia siekti, kad stirninas tampytų elnio ragus? Ar stirninas, kurio ragų skėtra, atšakų ilgis, rozetės dydis, ragų kamienų perluotumas ar spalva neatitinka žmogaus sugalvotiems reikalavimams, negali būti sveikas, energingas, gerai įmitęs, tinkamo pagal amžių sudėjimo ir tinkamos kūno masės, kad galėtų dalyvauti giminės pratęsime? Medžiotojai nori, kad briedžiai turėtų mentinius ragus, bet jeigu gamta taip pasitvarkė, kad Lietuvoje įsigali šakotaragiai girių karaliai, tai ar žmogus turi tam priešintis?

 Žmogus gali tik išimti iš gamtos tuos laukinių gyvūnų individus, kurie yra ligoti, silpni, kad neplatintų ligų, kad žvėrių populiacijose nekiltų epidemijų, kad paliegę gyvūnai nepaliktų tokių pat paliegusių palikuonių. Tačiau žmogaus jau tokia prigimtis, kad jis nori valdyti ir keisti gamtą... Jeigu norima už žvėrių ragus gauti kuo daugiau auksinių medalių, tai gal geriau keiskime trofėjų vertinimo standartus, o ne gamtą.

Reikia keisti

Atranką medžioklėje vykdyti reikia, bet ne selekciją. Pirmiausia, nepaisant lyties ir amžiaus, sumedžioti reikia visus ligotus, traumuotus, nepasiekusius pagal savo amžių  tos žvėrių rūšies populiacijos kūno masės minimumo. Atrankinius žvėris reikia sumedžioti prieš rują, o stipriausius perspektyviausius stengtis nemedžioti kuo ilgiau.

Tokioms medžioklėms pakaktų medžioklės taisyklėse įrašyto punkto, kad: „Draudžiama medžioti žvėris ir paukščius naudojant neatrankinius būdus, dėl kurių atitinkamų rūšių populiacijos gali išnykti vietiniu mastu arba būti labai trikdomos“. Iš medžioklės taisyklių reikia išbraukti visus teiginius, kuriuose nurodoma, kad elninių žvėrių patinus gali medžioti tik medžiotojai selekcininkai. 

Jeigu atsirastų medžiotojų, norinčių išmokti vertinti trofėjus, gali vykti įvairiausi kursai, o juos baigusiems gali būti suteikiami įvairiausi titulai, bet su išlyga, kad be valdžios prievartos ir be jokių privilegijų. Siekiant naujus medžiotojus labiau supažindinti su atrankinių medžioklių principais, reikėtų šios disciplinos dėstymą sustiprinti medžiotojų kursuose, kurie yra privalomi visiems, norintiems tapti medžiotojais. Dabar, kai jau visi vyresni medžiotojai „pakrikštyti“ selekcininkais, o naujai tapusių medžiotojais yra ne itin daug, per daug nenukentėtų ir selekcininkų kursų rengėjai – šlamančiųjų šienapjūtė jau  baigėsi... Dabar selekcijos „profesoriai“  galėtų dėstytojauti medžiotojų kursuose. O medžiotojų kursuose būsimiems medžiotojams reikėtų daugiau aiškinti, kaip natūraliose sąlygose medžioklės plotuose atpažinti silpniausius, atrankinius žvėris, o ne mokyti vertinti trofėjus tada, kai žvėris jau nukautas.

Dabartinė selekcija, o gal antiselekcija?

Trofėjų apžiūrų komisijos, vertindamos sumedžiotų elninių žvėrių trofėjus, suvestinėse nurodo žvėries rūšį, žvėrį sumedžiojusio medžiotojo vardą ir pavardę, jo telefono numerį, medžioklės plotų naudotojo ir miško, kur buvo žvėris sumedžiotas, pavadinimą, sumedžiojimo datą, ragų atšakų skaičių, žvėries amžių, atrankos grupę, trofėjaus  paruošimo kokybę ir jo vertę, kur nurodoma, kad trofėjus tinkamas demonstruoti parodoje.

Pamėginau pastudijuoti 2018- 2019 m. medžioklės sezonu Kauno medžiotojų sąjungos (KMS) medžiotojų sumedžiotų elninių žvėrių komisijos atliktą vertinimą. Įvertinta buvo 463 stirninų, 71 tauriojo elnio ir 16 briedžių ragai. Vertinant stirninų ragus, trofėjų vertinimo ekspertai į selekcinius, kitaip sakant, blogus, atrankinius žvėris, tuos, kuriuos reikėjo sumedžioti pirmiausiai, ir perspektyviuosius, tai yra tuos, kurie dar nepasiekę fizinės ir trofėjinės brandos pagal savo amžių yra didesnio nei vidutinio svorio ir turintys stambesnius nei vidutiniai to amžiaus grupės žvėrių ragus, skirstė tik žvėris nuo 2 iki 4 m. amžiaus. Visi 5 m. amžiaus ir vyresni stirninai buvo įvertinti kaip brandūs. Stirnos gyvena 10- 12 m., tai 5-6 m. trofėjinės brandos (laikotarpis, kai elninių žvėrių patinai turi geriausius trofėjus) ir iki 7 m., kai ožiai pasiekia tikslinį amžių (amžius, kurį pasiekę žvėrys turi stambiausius trofėjus, o vėliau, amžiui didėjant, trofėjai menksta), patinai kaip tik aktyviausiai dalyvauja rujoje. Tačiau tarp šio amžiaus (5-7 m.) stirninų juk taip pat yra  selekcinių (medžiotinų pirmoje vietoje) ir gerų vertingais trofėjais, tinkamų pratęsti giminę. Jeigu jau vykdome tą selekciją, tai brandžių stirninų grupėje reikėtų nurodyti, kurie žvėrys medžiotini prieš rują ir rujos metu, o kurie gali būti ribotai medžiojami tik po rujos. Pagal dabartinį vertinimą visus 5 m. amžiaus ir vyresnius ožius, žvėris pačiame jėgų žydėjime, galima medžioti per visą medžioklės sezoną. Beje, taip medžiotojai ir elgiasi.

Stirninų medžioklės sezoną suskirsčiau į 3 etapus: iki rujos (nuo gegužės 15 d. iki liepos 15 d.); rujos metu (liepos 16 d. - rugpjūčio 15 d.) ir po rujos (rugpjūčio 16 d. - spalio 15 d.).

Tiksliai nustatyti stirnų rujos pradžią ir pabaigą vienos dienos tikslumu neįmanoma. Literatūroje nurodoma, kad jų ruja vyksta liepos - rugpjūčio mėnesiai, tad vertinimui pasirinkau būtent tokias datas. Kelių dienų paklaida esmės nekeičia.

Iš komisijos įvertintų 463 stirninų trofėjų prieš rują buvo sumedžioti 249 žvėrys. Iš jų brandžiais įvertinti 173: 43 iš jų – 7 m. amžiaus ir vyresni bei 130 – 5-6 m. amžiaus; 2-4 m. amžiaus grupėje 62 įvertinti kaip selekciniai ir 14 kaip perspektyvūs.

Iš brandžių patinų 32 buvo elitiniai, nes jų trofėjai siūlomi pateikti parodai. Iš  14 jaunų perspektyvių patinų parodai pateikti pasiūlyti 4 ožių trofėjai.

Rujos metu sumedžiota 113 stirninų: brandžių - 82 (24 iš jų 7 m. amžiaus ir vyresni ir 58 - 5- 6 m. amžiaus); 2-4 m. amžiaus grupėje – 25 selekciniai ir 6 perspektyvūs. Iš rujos metu sumedžiotų ožių parodai pateikti pasiūlyta 11.

Po rujos sumedžiotas 101 stirninas: brandžių 76 (7 m. ir vyresnių 26 bei 50- 5-6 m.); 2-4 m. amžiaus sumedžioti 23 selekciniai ir 2 perspektyvūs žvėrys.

Iš sumedžiotų po rujos stirninų parodai siūlyta 10 trofėjų. Kadangi stirninų atranka iš dalies gali vykti ir rujos metu, susumavus prieš rują ir rujos metu sumedžiotus žvėris, nustatyta, kad šiuo laikotarpiu brandžių ožių sumedžiota 255 arba 77 proc.  visų brandžių stirninų, sumedžiotų per visą medžioklės sezoną. Iš prieš rują ir rujos metu sumedžiotų brandžių patinų 43 trofėjus komisija siūlė pateikti parodai, girdi, tie ragai itin vertingi, galintys pretenduoti į vienokios ar kitokios spalvos medalius, vadinasi, tuos ragus nešiojusius  ožius vertėjo palikti gyvus visam rujos laikotarpiui.

Pridėjus dar 20 prieš rują ir rujos metu sumedžiotus perspektyvius stirninus, galime tvirtai teigti, kad ne pagal atrankinės medžioklės principus prieš rują ir rujos metu sumedžioti 63 žvėrys arba 17,4 proc. nuo visų tuo laikotarpiu sumedžiotų stirninų. O kiek gerų, nemedžiotinų bent prieš rują ir rujos metu, ožių dar buvo tarp likusiųjų 212, kuriuos komisija įvertino tik kaip brandžius, dabar jau nepasakys niekas, nes iš trofėjų vertinimo lentelės, kur nurodyta tik žvėries amžius ir ragų atšakų skaičius, žvėries atrankinės grupės nenustatysi.

Tai kokia čia selekcija? Tai antiselekcija, kai prieš rują ir rujos metu išpyškinami patys geriausi stirninai. Kaip matyti iš trofėjų vertinimo lentelėse pateiktų žvėrių sumedžiojimo datų, dauguma medžiotojų klubų stirninų medžioklę pradeda pačią pirmąją sezono dieną (gegužės 15 d.) ir pyškina brandžius žvėris, nes brandžių kategorijoje ragų matuotojai nemedžiotinų individų neišskiria.

Tuo tarpu atrankinių medžioklių žinovai nurodo, kad ir brandžius žvėris reikia skirstyti į elitinius, gerai išsivysčiusius fizinės ir trofėjinės brandos žvėris, kurie turi būti medžiojami tik vyresni nei tikslinio amžiaus (stirninams 7 m.) ir prastesnės kokybės žvėris, medžiotinus prieš rują ir jos metu.

Specialistai taip pat rekomenduoja daryti kuo jaunesnių patinų atranką, nes atrankiniai žvėrys neturi sulaukti rujojimo amžiaus. Be to, jauname amžiuje lengviau atskirti silpnus prasto augimo individus (A. Navasaitis, K. Pėtelis. Medžioklė. Kaunas, Lututė, 1998.). Tačiau 2018-2019m. KMS medžiotojai jaunų stirninų sumedžiojo tik 28,5 proc., o brandžių - 71,5 proc. Iš sumedžiotų  jaunų patinų 83 proc. buvo selekciniai ir 17 proc. perspektyvūs žvėrys. 

Trofėjų vertinimo komisijos, žinodamos žvėrių sumedžiojimo datas,  galėtų įvertinti atskirų medžiotojų klubų atrankinių medžioklių vykdymo kokybę, nurodant, kurie elninių žvėrių patinai buvo netikslingai sumedžioti medžioklės sezono eigoje, ypač prieš rują ir jos metu, ir teikti medžiotojams rekomendacijas. Tada iš ragų matuotojų būtų bent šiokia tokia nauda, o dabar matuoja tik dėl matavimo...

Pasibaigus 2018-2019 m. sezonui, KMS medžiotojai trofėjų vertintojams apžiūrai pateikė 71 tauriojo elnio ragus. Taurieji elniai gyvena iki 20 m. Trofėjinės brandos pradžia – 10 m., o tikslinis amžius – 12 m. 

Literatūroje tauriųjų elnių ruja nurodoma rugsėjo-spalio mėnesiais. Tad ir medžioklės sezoną suskirsčiau taip: prieš rują nuo rugpjūčio 15 d. iki rugsėjo 10 d.; rujos metu - rugsėjo 11 d. - spalio 31 d. ir po rujos - lapkričio 1 d. iki tauriųjų elnių patinų medžioklės sezono pabaigos.

Selekcinių ir perspektyvių žvėrių atrankines grupes komisija nurodė tik patinams nuo 2 iki 8 m. amžiaus. Visus vyresnius nei 9 m. amžiaus  elnius įvardijo brandžiais ir į medžiotinus bei tausotinus, kaip ir stirninus, neskirstė. Prieš rują iš viso sumedžiota 12 patinų: brandžių (9 m. ir vyresnių) 6, iš kurių 4 trofėjai siūlyti parodai; 4-8 m. - 4 selekciniai ir 1 perspektyvus; 2- 3 m. – 1 perspektyvus.

Rujos metu sumedžioti 32 patinai: brandžių - 2 (1 siūlytas parodai); 4-8 m. - 21 selekcinis (1 siūlytas parodai) ir 3 perspektyvūs; 2-3 m. - 3 selekciniai ir 3 perspektyvūs, iš kurių 2 labai perspektyvūs.

Po rujos sumedžioti 27 patinai: brandžių 2; 4-8 m. - 8 selekciniai ir 1 perspektyvus; 2- 3 m. - 11 selekcinių ir 5 perspektyvūs, iš kurių 1 labai perspektyvus.

Prieš rują ir rujos metu sumedžioti 8 (80 proc. viso sezono sumedžiotų brandžių patinų) brandūs patinai, iš kurių 5 (62,5 proc.) ypač vertingi, nemedžiotini prieš rują, nes jų trofėjai siūlyti parodai.

Prieš rują ir jos metu taip pat sumedžioti 8 perspektyvūs patinai, iš kurių 2 labai perspektyvūs. Taigi, selekcija čia net nekvepia...

Iš visų sumedžiotų 71 tauriųjų elnių patinų brandžių buvo labai mažai - tik 10 (14 proc.). Jeigu palyginti su stirninų medžiokle, peršasi išvada, kad KMS medžioklės plotuose brandžių elnių patinų mažai belikę. Tačiau norėtųsi tikėti, kad tauriųjų elnių patinų medžioklėje bandyta daryti teisingesnę atranką, daugiau medžiojant jaunus žvėris. Vienok, rezultatai gavosi prasti - per daug sumedžiota perspektyvių patinų.

Brandžių elnių patinų nereikėtų išvis medžioti rujos metu. Norima, kad elnių rujos metu žvėrys būtų kuo mažiau trikdomi, kad vestuvių vietose kuo mažiau lankytųsi žmonės, kad miškininkai nevykdytų darbų, o medžioklė nestabdoma.

Sumedžiojus haremo patiną, sutrinka visos patelių grupės vestuvių procesas ir dalis jų gali nesusilaukti palikuonių. Be to, medžiotojams neturi rūpėti vien ragai - žvėriena turi būti vertinama ne menkiau už trofėjus, o rujos metu brandžių patinų tvaikas yra toli gražu nekeliantis apetito - kur elnių gausu, nuo patinų dvoko "kvepia" net visas miškas. Žinoma, dabar ir pas mus, kaip Vakarų Europoje labai išpopuliarėjo elnių patinų prisiviliojimas pučiant įvairias dūdas, tad tokios medžioklės mėgėjai priešintųsi elnių patinų medžioklės stabdymui rujos metu.

Rujos metu gerus ragus nešiojantį elnią sumedžioti lengviausia, tad medžiotojai tuo ir naudojasi. Tačiau, ar reikia medžiotojui tos lengvos pergalės? Norint vystyti ir tobulinti patinų kvietimą pučiant dūdas, per rują gali dūduoti, bet be šautuvo. Prisikviesi daug patinų, susipažinsi su jais, gal net nufotografuosi, o išsirinkęs patį tinkamiausią, sumedžiojimui jį susirasi po rujos. Bus sunkiau, bet medžioklėje visas žavesys ir yra pergudrauti atsargų žvėrį, o ne nupyškinti jį, apsvaigusį dėl meilės reikalų. Nepavyks sumedžioti išsvajoto raguočio - bus dar kitas sezonas...

Iš praėjusio medžioklės sezono metu KMS medžiotojų sumedžiotų briedžių komisijos įvertinti 16 patinų trofėjai. Briedžių ruja vyksta rugpjūčio pabaigoje - spalio pradžioje, tad prieš rują briedžių patinai nemedžiojami, nes jų medžioklės sezonas prasideda rugsėjo 1 d. Rujos laikotarpis priimtas nuo rugsėjo 1 d. iki spalio 10 d. Laikotarpis po rujos - nuo spalio 11 d. iki briedžių patinų medžioklės pabaigos.

Rujos metu sumedžioti 7 patinai: 4-7 m. amžiaus 3 selekciniai; 2-3 m. - 2 selekciniai ir 2 perspektyvūs. Po rujos sumedžioti 9 patinai: 1 brandus; 4-7 m. amžiaus - 3 selekciniai ir 2-3 m. - 4 selekciniai ir 1 perspektyvus.

Briedžių patinų medžioklę KMS medžioklės plotuose sunku vertinti, nes jų sumedžiota  mažai. Atrodo, kad brandžių patinų  su gerais ragais yra labai mažai. Vertinant procentais, net 19 proc. sumedžiota perspektyvių patinų. Kai sumedžiojami jauni perspektyvūs žvėrys, nėra iš kur atsirasti žvėrių su gerais trofėjais.

Išnagrinėjus KMS 2018 - 2019 m. medžioklės sezonu sumedžiotų elninių žvėrių patinų ragų vertinimo duomenis, išvada peršasi viena, kad tinkama žvėrių atranka nevykdoma.

Ko gero, panaši padėtis ir kituose LMŽD padaliniuose. Lietuvoje tik išpūstas žvėrių selekcijos burbulas. Visam pasauliui giriamasi, kad pas mus medžiojama labai pažangiai: visi medžiotojai selekcininkai, daugybė visų kategorijų trofėjų vertinimo ekspertų, vyksta visuotinis privalomas elninių žvėrių patinų trofėjų vertinimas, organizuojamos trofėjų parodos ir t.t.

Trofėjų vertinimas – gerai, parodos – gerai, bet vykdant žvėrių atranką, dar reikia pasitempti, bet ne kepant vis naujus ir naujus medžiotojus selekcininkus, o būsimus medžiotojus su teisinga žvėrių atranka geriau supažindinant medžiotojų kursuose. Kam be reikalo žmones gainioti iš kursų į kursus, rinkti dvigubą mokestį, kai tai galima atlikti vienu metu.

Facebook komentarai

T Hegvita agro